Medžiaginiai krepšiai buvo vaivorykštės spalvų, ryškūs ir gražūs. Stovėjau eilėje ir prieš mane mergaitės, gal kokios penktos klasės moksleivės pagal amžių, nusipirko po tokį krepšį. Džiugios išėjo, o aš prisiminiau, kaip būdama panašaus amžiaus lankiau baseiną ir kaip toks krepšys tiktų daiktams susidėti: ar į dailės būrelį, ar į baseiną, nesvarbu. Linksmi vaikai, graži vasaros akimirka.
Bet ponioms už manęs taip neatrodė. Jos burbėjo ir baisėjosi, kad štai, net vaikus naudoja propagandai, kiša visur vaivorykštę...
Aš buvau apstulbinta žmonių sugedimo laipsnio – spalvotame pirkinyje įžvelgti propagandą! Negi negalima patikėti, kad tai tiesiog vaivorykštinis krepšys? Ir juokingiausia, kad kažkokią antrą prasmę tam pirkiniui suteikė ne LGBT nariai, o priešingai, moterys, kurios, panašu, yra iš kitos stovyklos pusės.
Tai kas kam ką kiša? Aš čia apie nuomonę. Panašu, kad moteriškės bruka savąją, nes mergaitės tiesiog įsigijo spalvotą prekę ir nei pačios, manau, nieko negalvojo, nei kiti pirkėjai... O tetulės sugalvojo, kad propaganda, ir ėmė diskutuoti apie LGBT „kišamus standartus“. Aha, tikrai. Didesnio absurdo negirdėjau. Ar vaikai dabar nebegali pirkti, gal net ir piešti, spalvotų daiktų, kad nekeltų senbezdoms diskomforto? Liūdna.
