Lyg su naujagimiu atsirastų krūva tobulumų prie ir taip tobulos asmenybės. Visos pasakoja, kaip spėja ir vaikus auginti, ir karjerą daryti, ir su vyru paatostogauti, puikiai atrodyti, nes juk yra daug laisvo laiko, kad nueitum į salonus ir sporto klubus... Vienu žodžiu, supermoters paveikslai.

Bet perskaičiusi pokalbį su Rūta tiesiog jaučiu dideli dėkingumą. Straipsnyje ji pasakojo tiesą, su kuria susiduria beveik visos moterys ir mamos. Kad neturi laiko sau, kad nespėja daugelio darbų, ir kad net metė sportą, nes tam tiesiog nebeturi laiko, o gal ir jėgų. Tokia yra nuoga tiesa, pasakykim ją pagaliau.

Tokia visiška realybė, tiesa, kurią labai dažnai žinomos moterys slepia. Na, arba tikrai yra supermoterys, kurios turi kažkokių antgamtiškų galių, nes realybėje tokių žmonių nepažįstu.

Dažniausiai tenka girdėti ar skaityti, kaip praėjus porai savaičių po gimdymo sugrįžta puiki ir išpuoselėta influencerių figūra, mamos grįžta visos į darbus, karjera – tiesiog ant bangos, o ir vaikui skiriama tiek daug laiko, kad jis paskendęs dėmesyje, bet jo kažkaip dar lieka ir kirpyklai, ir pusę dienos trunkančioms grožio salonų procedūroms... O po sekinančių dienų energijos lieka viskam, užtenka ir vyrui, ir dar su kitomis ta energija pasidalint galėtų.

Na, aš pati esu mama, ir pati esu dirbanti. Tai tokie pasakojimai skamba kaip iš Niekados šalies. Kartais, perskaičiusi tokius kliedesius, moteris gali pasijusti nevykėle, kuri po visos dienos darbe, vakaro su vaikais, maisto gaminimo, namų tvarkymo, nebeturi laiko ir jėgų nueiti dar ir į sporto klubą. Stengiesi skirti laiko ir vyrui, o nuo miego kartais nuvagi minutę sau su kava ar veido kauke namie. Ir viskas.

Todėl labai vertinu tikrus, gyvenimiškus pasakojimus, nes dažnam gali atrodyti, kad moteris – kažkoks robotas, kuris privalo visur ir viską spėti. Formuojamas toks motinystės įspūdis jaunoms merginoms gali padaryti nemenką žalą. Kai jos susilauks vaiko ir susidurs su ta realybe, gali pamanyti, kad su jomis kažkas negerai, nes „va, kitos tai spėja“. Ta kaltė ir nepilnavertiškumo jausmas gali sukelti išties sunkias psichologines pasekmes.

O dar visuomenės spaudimas... Ko verti vyresnių pasakymai: „Mūsų laikais tai neinkšdavom ir nesiskųsdavom, ir auginom, o čia – išlepę.“ Ypač turint omeny, kad jų laikais kai kurie vaikai lankydavo savaitinius darželius ar gyveno kartu su močiutėmis-auklėmis. Niekas ir nesiskundžia, bet įvardinti realiai gyvenimo situacijas nėra blogai. Ne visos moterys nori vaidinti kankines: viduje kankintis, išorėje stengtis viską spėti, o slapčia laukti įvertinimo ar padėkos.

Kol nesikeis visuomenės požiūris, tol ir gyvensime gražiame paveikslėlyje, kuris tik iš išorės gražus, o nuo realybės atitolęs labai stipriai.