Kai kurias suskirstė tapti vienuolėmis ir melstis už savo ir kitų nuodėmes, kai kurias paliko davatkomis, tarnystei jo garbinimui, kitas nusprendė atiduoti žmonių patyčioms ir teismui, lyg nubausdamas už gal kažkuriame gyvenime, o gal šiame, padarytas klaidas...
Niekas neįlįs į dūšią ir nesupras, ką jaučia tokia moteris, kuri negavo tokio Dievo palaiminimo...
Kiek kartų širdyje ji verkė žiūrėdama į svetimus vaikus, juos vystė, augino ir puošė mintyse gražiau, sūpavo ant rankų sapne, bučiavo kojytes ir glostė, žaidė namus... Kiek kartų raudojo, žiūrėdama vaikystės nuotraukose į laimingus Tėvus.
Kiek kartų pykčiu užvirė kraujas, matant apleistus mažučius, benamius, paliktus, badaujančius, vaikus su ginklu ir beginklius mažylius, kurių tėvai alkoholikai...
Ir kiekvieną tokią minutę ji klausė Dievo: kodėl tie žmonės, kurie neverti to švento tėvų žodžio, turi, o ji ne...
Kiek kartų girdėjo pasakymus, veriančius širdį kaip peilis: „Pasidaryk savo, galėsi aiškinti ir auklėti“. Žodis skaudina ir nusėda, kaip drumzlinas vynas, kuriame ji bando skandinti ir savo liūdesį, kita renkasi stipriau – draugų kompaniją ir degtinę. Matyt tokia Dievo valia. Nuskęsti dugne, nuo kurio lengviau atsispirti atgal į šviesą.
Kažkur girdėjau ar skaičiau, kad, tikrai, moteris verkia tik dėl vieno dalyko – visų negimusių savo vaikų. Paskui užsiaugina sraigės namelį ant ausų šia tema, kad negirdėtų piktų pašiepimų ar artimųjų priekaištų, kad tu ne tokia, kaip visos, storą odą šiuo klausimu ir gyvena toliau... Be vaikų, bet su maža viltimi – gal dar nevėlu...
