Tai – 6+1 rašymo strategija, rašoma pranešime spaudai.
„Dažniausias vaikams kylantis sunkumas – ką man rašyti? Jiems atrodo, kad egzistuoja begalybė pasirinkimų, todėl mokytojas rašto darbo gali apskritai nesulaukti, ypač jei duodama laisva tema“, – teigia keliolika metų su pradinukais dirbanti pedagogė.
Jos patirtis sako: jei tėvai nuo vaikystės skaitė kartu su vaikais, tai gražiai rašyti gali ir nepavykti, tačiau vaiko žodynas bus kur kas turtingesnis. Šiais laikais, anot mokytojos, juodą darbą padaro ir technologijos – juk viskas pasiekiama lengvai, vienu mygtuku ar brūkštelėjimu, todėl mokytojams tenka nelengva dalia dirbti ir su skaitymu, ir su rašymu.
L. Laniauskaitė jau kurį laiką naudoja 6 + 1 rašymo strategiją. Visuotinai pripažįstama, kad šis būdas praturtina bendrą žodyną, suteikia vaikams suprantamas rašymo gaires bei ugdo nuoseklumą rašant.
Strategija atsirado, kai grupė specialistų kartu su jos pradininku Paul Diederich ieškojo būdų ugdyti vaikų rašymo įgūdžius. Buvo sutarta, kad egzistuoja šešios kategorijos, į kurias reikia atkreipti dėmesį mokant rašyti. Apie 1984-uosius metus Vicki Spandel pabandė pakartoti šį tyrimą ir išskyrė tas pačias 6 sritis. Apie šią metodiką teberašomos knygos, vyksta mokymai pedagogams, o geriausiai žinoma specialistė yra iki vis dar tebedirbanti Ruth Culham.
Kaip mokytis gerai rašyti?
Pirma, sako, mokytoja, vaikai turi rasti rašinio idėją. Tai aiški žinutė, ką norima pasakyti – rašinio turinys, gero rašymo „širdis ir siela“. Kaip minėta, laisvos temos rašyti besimokantiems vaikams yra labai sunkios, jiems norisi kuo daugiau konkretumo. Todėl pradėti reikia būtent nuo idėjos radimo, vėliau ją plėtoti, pereiti prie detalių ir surinktos informacijos bei užtikrinti, kad pirminė idėja nepasimestų. Idėjos suradimas ir jos laikymasis leidžia vaikui nuosekliai pereiti prie konkretesnio rašymo.
Idėjos paieškas mokytojas gali organizuoti pasitelkdamas visą savo kūrybiškumą, sako L. Laniauskaitė. Pavyzdžiui, jiems galima duoti daiktą ir užduotį labai detaliai aprašyti to daikto detales, savybes arba paprašyti vaiko aprašyti kokią nors mėgstamą dalyką, paskaityti rašinį prieš klasę, o klasė pagal pasakojimą vizualizuoja (nupiešia) tai, ką išgirdo.
Antras elementas – struktūra, t. y. rašinio pradžia, dėstymas ir pabaiga. Išgryninęs idėją ar rašinio temą, mokinys gali galvoti apie rašinio išdėstymą. Dėstydamas turinį, mokinys gali lyginti, remtis logika ar chronologija, faktais ir pan. Struktūruoti reikia esė, atpasakojimą ar pasakojimą, plakatą, lankstinuką, sako mokytoja, arba bet kokios formos rašinį. Organizuotumas, struktūra reikalingi visiems rašto darbams tam, kad jie būtų nuoseklūs ir prasmingi, teigia ji.
Mokyti vaikus rašymo struktūros galima analizuojant kitų žmonių kūrinių struktūrą arba, pvz., komikso pasakojimo nuoseklumą.
Kitas elementas – žodžių pasirinkimas – reiškia, kad rašydamas vaikas stengiasi naudoti tinkamus žodžius, kurie suteikia aiškumo, sužadina jausmus, nuotaikas, simpatijas ar antipatijas bei kuria ryškų vaizdą skaitytojo galvoje. Besimokydami naudoti skirtingus žodžius, sinonimus, skirtingas kalbos dalis, mokiniai perpranta, kas kuria stipresnį įspūdį ir kokia žodžių įvairovė tam gali padėti. Naudoti būdvardžius ar veiksmažodžius, daiktavardžius ar skirtingus įvardžius? „Juk nuo to, kokius žodžius pasirenkame, priklauso teksto sodrumas“, – įsitikinusi pedagogė. Su jaunesniais vaikais ji dažniausiai naudoja „Dangus griūva“, kadangi šioje pasakoje, pvz., randama daug žodžio „bėgti“ sinonimų.
Mokytojo užduotis mokant šio elemento – skatinti vaikus vartoti naujus, net sunkiai įkandamus ar sudėtingesnės rašybos žodžius. Galima pateikti ir neigiamų rašymo pavyzdžių ir paprašyti pašalinti netinkamus, perteklinius žodžius ar kartu kurti klasės perteklinių žodelių žodyną ir pakabinti jį klasėje, kad vaikai rašydami stengtųsi išvengti tokių žodžių.
Toliau vaikai mokosi sklandžiai rašyti, naudoti išplėstinius sakinius, vis kitaip juos pradėti. Tai reikalinga, kad tekstas nuosekliai, sklandžiai „tekėtų“, kad jo būtų lengva ir malonu klausytis. Mokytoja sako, kad sklandi rašytinė kalba parodo, kaip susiję idėjos, kokia nuotaika kuriama, kaip vienas sakinys siejasi su kitu.
Šį elementą vaikai išmoksta ir analizuodami kitų rašinius, ir patys mokydamiesi parašyti bent vieną kokybišką pastraipą. Puikiai tinka ir poezijos skaitymas bei analizė.
Kai šie pagrindiniai elementai yra įsisavinti, galima pereiti prie vaiko vidinio balso paieškų. Jis reikalingas skaitytojui sudominti. Vaikams būna sudėtinga save išreikšti, tačiau tikrai įmanoma išmokyti vaikus rašyti unikaliai, įpinant į rašto darbą savo asmenybę. L. Laniauskaitė teigia, kad savito balso atradimas vaikus ypatingai džiugina, nes leidžia sukurti ryšį su skaitytoju ir parodyti, kad autoriui įdomus jo paties kūrinys.
Geriausiai savo balsą atrasti padeda asmeninių laiškų, raštelių rašymas savo artimiesiems, geriausiems draugams ir apgalvojimas, ką iš svetimų darbų galima sužinoti apie autorių.
Galiausiai, kokybiškas rašinys turi būti taisyklingas, be klaidų, tad dar vienas svarbus gero rašymo elementas yra gramatika ir kalbos taisyklės. Šis elementas apima savo paties ar bendraklasių klaidų paiešką, skyrybos ir rašybos pasitikrinimą. Teisingi sakiniai palengvina ir skaitytojo darbą, neblaško jo ir leidžia nepamesti minties. Be abejo, sako mokytoja, vertinant šį elementą, būtina atsižvelgti į amžiaus grupę ir nereikalauti iš antroko tobulos gramatikos.
Mokantis taisyklingai rašyti, vaikai gali analizuoti pasakas ar kitokią literatūrą, atkreipti dėmesį į tai, kokias gramatikos taisykles juose randa, kaip kuris žodis rašomas, taisyti vieni kitų darbus.
Pats paskutinis 6 + 1 elementas – gerokai vėliau į strategiją įtrauktas darbo pristatymas. Jis nėra toks turiningas elementas kaip likusieji šeši, nes nesusijęs su pačiu kūrybiniu rašymo procesu. Šis elementas apima darbo vizualinį pristatymą skaitovui/publikai. Visiškai nesvarbu, ar darbas bus rašomas ranka, ar spausdinamas kompiuteriu – mokinys turi galvoti apie rašyseną, šriftą, iliustravimą, tvarkingumą ir bendrą estetinį vaizdą. Būtent todėl šis elementas turi būti vertinamas atskirai.
L. Laniauskaitės patirtis rodo, kad pagal 6 + 1 strategiją rašyti gali mokytis jau priešmokyklinukai ir pradinukai, rašymo užduotims palaipsniui tampant vis sudėtingesnėmis. Ji pati šią strategiją labiausiai sieja su literatūros pamokomis, nes vaikai knygose randa gero rašymo pavyzdžių.
„Toks mokymasis yra ne platus, o gilus – visą savaitę galime dirbti tik su vienu iš elementų“, – pasakoja pedagogė.
6+1 įrankis mokytojai padeda ne tik struktūruotai mokyti vaikus rašymo, bet ir atsižvelgti į tai, kas aktualu konkrečiam mokiniui, grupuoti vaikus ir pavesti jiems darbus su skirtingais elementais. Pirmieji vaikų bandymai gerai parodo, kas kuriam aktualu, o į segtuvą segami visi darbai metų pabaigoje kelia pasididžiavimą kiekvieno vaiko pažanga.
Išbandžiusi šį metodą mokytoja kritiškai žiūri į gramatikos akcentavimą mokykloje. Vaikas gali parašyti nuostabaus turinio darbą, tačiau vertinama dažniausiai tik gramatika. Tuo metu šis įrankis yra arti individualizuoto mokymo rašyti ir kuria stiprius gero rašymo pagrindus.
Mokytoja teigia, jog ypatingai svarbios yra vaiko vidinio balso paieškos, tame labai didelė vaidmenį vaidina mokytojas. Jis turi sugebėti padėti vaikui atrasti savo unikalumą ir kūrybinį pasitenkinimą. Atrasti savo balsą svarbu ne tik rašymui, bet ir kitoms gyvenimiškos situacijoms, pvz., darbo pokalbyje, projektų pristatymuose, nes šis elementas moko ne tik unikaliai perduoti savo emocijas ar idėjas, bet ir parodo rašančiojo ir būsimo darbuotojo, kolegos ar gyvenimo partnerio asmenybę.
„Svarbu, kad mokinys išsisakytų kaip kūrėjas. Taip jis išlieka unikalus, įdomus, parodo savo fantaziją ir kūrybiškumą. Jo darbas – tai jo kūrinio siela, kuri atsiskleidžia per žodžius“, – įsitikinusi mokytoja. Jos nuomone, 6+1 rašymo metodas įgalina mokinius visapusiškai tobulėti, atskleisti savo požiūrį, paremti jį faktais bei emocijomis, sukurti unikalų savo pasaulį ir pasijusti svarbiu, suprastu ir vertinamu.
