Laidoje „Nuo... Iki...“ kalbinta garsi nuomonės formuotoja Viktorija Siegel ir jos mylimasis, sužadėtinis Laurynas Suodaitis parodė labai principingos poros pavyzdį. Aš, kaip moteris, džiaugiuosi, kad dar yra taip mąstančių vyrų. Kai vyras sako, kad jam vaikus gimdys ne draugė, o žmona, tai parodo esminį požiūrio skirtumą, pagarbą. Labai patiko ta vyriška pozicija, kuri parodo didelę pagarbą savo moteriai, savo būsimų vaikų mamai ir savo šeimai.

Baisu, kai moterys, turėdamos vaikų su vyru, kelis ar net kelioliką metų yra vadinamos „draugėmis“. Tokios moterys, kiek esu sutikusi, kartais įnirtingai draugų kompanijoje aiškina, kad „aš ir netekėčiau, net nenoriu, nes o kam, ką tai keičia?“ Bet klausimas, ar joms kažkas bent pasiūlė? Ar siūlė tapti ta žmona, kurios etiketės jos neva taip kratosi?

Ar tikrai malonu vadintis drauge, ar sugyventine, kai tam vyrui atiduodi tiek daug, augini jo vaikus, rūpiniesi juo ir bendrais namais, gal kartais net aukoji laiką sau?

O vyrams toks statusas labai patogus. Šiandien – viena draugė, kitą dieną – jau kita ir jokios atsakomybės nėra, dar gali vadintis viengungiu ir nevedusiu jaunuoliu, suokti ir žadėti ateitį vis kitai moteriai. Turiu pusbrolį, kuris daugiau negu 10 metų gyvena su moterimi. Jie jau du vaikus turi, vienas gerokai paaugęs, kitas dar visai mažiukas... Bet pusbrolis vis vaikšto į kairę ir sako, dar yra nepasiruošęs ženytis. Gaila žiūrėti į tą jo draugę, kurios jis kol kas net nesiruošia vadinti žmona.

Juk moterys, būnančios santykiuose be statuso „žmona“, dažniausiai to žingsnio laukia. Jeigu nelaukia ir nesitiki, tai turbūt dėl to, kad jau viltį prarado. Bet ar sulaukusios pasiūlymo tikrai visos pasakytų ne? Ar tikrai visos tokios jau emancipuotos ir joms to nereikia? Manau, reikia, tik šiais laikais gėda pasakyti, kad nori tuoktis.

Dabar populiaru vaikus auginti ne šeimoje ir sakyti, kad antspaudas nieko nekeičia. Oi, mielosios, keičia, ir dar kiek. Visų pirma, tai rodo pagarbą iš vyro. Rodo, kad jūs jam esate ta išrinktoji, kuriai suteiktas žmonos, vaikų mamos titulas, jau nekalbu apie turtinius dalykus ir visas kitas santuokos privilegijas.

Man tik įdomi visų dalyvavusių Šeimos marše nuomonė. Ar jie tik už tai kovoja, kad homoseksualūs žmonės nekurtų partnerystės, ar ir už tai, kad šeima būtų su atsakomybe ir pagarba vienas kitam, nepaisant lyties? O gal taikome dvigubus standartus?

Ar vyras, gyvendamas 20 metų su moterimi ir augindamas vaikus su ja, bet nesugebantis pasiūlyti žmonos statuso ir garantijų, yra geresnė ir teisingesne šeima nei, pavyzdžiui, du vyrai, kurie nori teisiškai vadintis partneriais ir suteikti vienas kitam statusą? Tebūnie šis klausimas kiekvieno pamąstymui.