Garsiai šnekėjo, gedėjo, reiškė užuojautą. Valdžios atstovai viešai reiškė užuojautą ir stebėjosi tokiais įvykiais. Bet kas pasikeitė nuo to laiko? Juk ir dabar šios medikės artimiesiems lieka tik žvakutės bei užuojautos. Tai... kas realiai pasikeitė?
Jau ne pirmas atvejis, kai nutinka tragedija ar kažkas atviriau papasakoja apie tai, ką patiria. Šnekama apie darbe patiriamas kančias, mobingą, patyčias, kolektyvo baimę ir abejingumą, bet dar iki dabar šnekama su nuostaba, tarsi tai būtų naujas ir negirdėtas dalykas.
O kaip buvo prieš dar kurį laiką, kai Lietuvos muzikos ir teatro akademija aidėjo nuo skandalų? Tąkart gyvybės neteko jaunas aktorinio meistriškumo kurso studentas. Kaip pūlinys pratrūko ir kitos istorijos: buvę bei esami studentai pradėjo dalintis istorijomis apie akademijoje patiriamas patyčias, netinkamas mokymo sąlygas, kažkas kreipėsi dėl baisių, netinkamų dirbti auditorijų ir jose besityčiojančių ir iki nakties laikančių dėstytojų... Kuo tai baigėsi? Absoliučiai niekuo. Paskaitos vyksta kaip vykusios ir dėstytojai, manau, per naktį ar kelerius metus ne ką tepasikeitė.
O istorijos ligoninėse? Visi pažįstame bent po vieną medicinos darbuotoją (bent jau aš pažįstu kelis), kurie privačiuose ratuose pasakoja apie darbe patiriamą neteisybę. O kiek iš jų eina kalbėti viešai? Kiek kreipiasi, tikėdami, kad bus kokių nors pokyčių?
Pokyčių kaip nėra, taip nėra. Klastojami med. įstaigų grafikai jau kone norma, tokių pasakojimų pilnas internetas ir pilnos seselių virtuvės. Kam ką nors daryti? Vis tiek tik pats gausi per galvą.
Bet ne darbuotojai ir turi daryti, jeigu bijo ar gali nukentėti. Tvarka turi būti daroma iš esmės, valstybiniu mastu. Bet kol kas daugelis tik šneka, o per tą laiką vyksta baisus dalykai. Atrodo, valdžia nėra įgali spręsti tokias problemas. Tad padekime dar žvakučių, bet nepamirškime ir realių veiksmų. Kiekvienas tiek, kiek galime: pamatę problemą – pranešti apie ją, gavus pranešimą – kelti klausimą institucijoms, institucijai – keisti žmones ar sistemas. Antraip prognozės liūdnos.
