Aibė kaltintojų, kad „o kas laikė darbe“ ir kitų bjaurių pasakymų... Tokių reakcijų ne viena ir ne dvi. Nebuvus mobingo aukos kailyje, sunku suvokti, kokį triuškinantį poveikį daro tikslingas, sistemingas, ilgą laiką kartojamas žeminimas darbe. O jei dar žmogus neranda, į ką atsiremti už darbo ribų, asmeniniame gyvenime?..

Psichologai sako, kad nė vienas savižudis nenori mirti – jis trokšta nebejausti skausmo, nepakeliamos įtampos.

Mokyklose veikia prevencinės programos prieš patyčias ir visa šviesi viltis skiriama augančiai kartai, kuri, panašu, turės tiek tolerancijos ir geranoriškumo, kiek mūsų karta nė nesapnavo. O kol kas laisvai transliuojama panieka tarp suaugusių žmonių įvairiuose darbo lygmenyse. Pakartosiu,– tarp suaugusių!

Atrodytų, galėtum mėgint paaiškinti paauglių siekį „matuotis“ fizinėmis ir psichologinėmis jėgomis jų nebrandumu. Bet kaip apgailėtina, kai suaugęs žmogus turi poreikį žeminti kitą, taip pasijaučiant galingu. Neverta ir kalbėti apie asmenybės brandumą. O apie žmogaus kultūra – juo labiau.

Lengviausias kelias didint savo menką savivertę, esant vadovaujančioje pozicijoje, yra aistringai kritikuojant ar laidant juokelius pavaldinio adresu. Įdomu, ar taip darantis žmogus geba suvokti, ką daro, analizuoja savo elgesį, ar veikia automatiškai? Galimai poreikis skriausti yra vaikystės traumų padarinys, bet žmogau, tu jau suaugęs, kontroliuok savo veiksmus, nes visa tai tik apverktinas tavo pasiteisinimas.

Vertikalus mobingas (kai vadovas užgaulioja pavaldinį) turi daug netikusių apraiškų, viena jų – „mano draugas ir ne draugas“. Tai atvejai, kai demonstruojamas akivaizdžiai ne lygiavertis elgesys su pavaldiniais. Vienu atveju „pavaldinio draugo“ elgesys toleruojamas, o „pavadinio nedraugo“ analogiškas elgesys niekinamas ar net žmogus atleidžiamas iš darbo. Teko tai matyti?

Kalbant apie galią, ji dažniausiai paveikia žmogų. Ir kuo žmogus nebrandesnis, tuo poveikis stipresnis. Turbūt girdėtas apie prieš 50 metų atliktą eksperimentą „Kaliniai-prižiūrėtojai“. Jo esmė: prižiūrėtojus vaidinę studentai, ėmę justi savo galią, negailestingai, žiauriai ir niekinančiai elgėsi su kalinių rolėje buvusiais bičiuliais. Nors dabar teigiama, kad dalis eksperimento epizodų buvo suvaidinta, ta pati elgsena siejama su 2004 m. vykusiu skandalu Irako Abu Graibo kalėjime, kuriame amerikiečiai prižiūrėtojai žemino, kankino ir luošino kalinius. Kodėl? Tikriausiai, nes galėjo.

Klaida manyti, kad psichologinis smurtas darbe vyksta tik dėl subordinacijos faktoriaus. Puikiausiai tarpsta ir tame pačiame darbo lygmenyje. Ypač tai gaju moteriškuose kolektyvuose. Damutės susispiečia į būrelį ir visa kūno kalba, žvilgsniais, šnabždėjimu transliuoja kokiai kolegei „outsider'ei“ savo panieką: „Štai, atėjo gražuolė (baisuoklė, puošeiva, nuskurėlė).“ Juokeliai, šnairavimas ar net atviras drabstymas purvais sklando ore. Itin būdinga ponioms, su nomenklatūriniu kvapeliu, dešimtmečiai tūnančioms toje pačioje darbo pozicijoje. Prieš tokius būrelius net ir stipriausios psichikos žmogui sunku atsilaikyti.

Nuolatinis teroras daro savo ardomą poveikį užsipultojo psichikai. Kovoti su gauja skausminga, nes žmogaus prigimtinis noras yra būti priimtu, gerbiamu. Pagarbos nebuvimas žmogų žlugdo kaip asmenybę, o skriaudėjai tarsi pasimaitina. Norisi pasakyti tokioms smurtautojoms: jūs apgailėtinos!

Moteriškų būrelių agresiją gerai atskleidžia Lietuvos kalėjimų departamento statistika, rodanti (2020 m.), kad moterų įkalinimo įstaigose, nemotyvuotų išpuolių ir žeminimo atvejų beveik trečdaliu daugiau nei vyrų kalėjimuose. Nemotyvuoti išpuoliai reiškia puolimą be pagrįstų, objektyviai įvardijamų priežasčių.

A. Einšteinas sakė, kad jei tu vertinsi žuvį pagal jos gebėjimą lipti į medį, tai ji visą gyvenimą manys, kad yra kvaila. Galbūt jūs šiam darbe – kaip ta medin siekianti įlipti žuvis ir vadovas pagrįstai išsako priekaištus? Priekaištai, pastabos – tai ne mobingas, jei išsakoma profesionaliai, be pakelto tono. Vadovas turi tam teisę, tai jo darbo dalis.

Jis gali atleisti žmogų, bet niekada negali žeminti ar užgaulioti, pajuokiančiai šnirpšti nosim. Kritika gali būti tik konstuktyvi ir santūri. Darbas – ne vieta aistrai. Demonstruokite ją miegamuosiuose.

Nesuprantu ir jaučiu svetimą gėdą už kiekvieną besimėgaujantį žmogaus gniuždymu ir jo emociniu skausmu.

Jei jaučiatės puolamas darbe, užkirskite tam kelią tuojau pat! Nesigūžkite, tai tik įkvėps skriaudėjus. Oriai, ramiai ir tvirtai pasakykite „Stop! Taip nebus, kalbėkime konstruktyviai apie problemos sprendimą. Prašau su manim kalbėti pagarbiai.“

Tvirai žvelkite į akis. Dažnai apsalusį nuo galios ir pavaldinių baimės smurtautoją tai išmuša iš vėžių, jis nepratęs būti sustabdytas. Tada – du galimi keliai, arba jis ima jumyse matyti pagarbos vertą žmogų, arba mobingas tęsiasi toliau. Jei antrasis variantas, žinokit, kad padarėt viską, kas galima. Tėkškite nelemtą pareiškimą ant stalo ir garsiai pasiųskite velniop. Ir ateity bus tik geriau. Neabejotinai. Jūs privalote apsaugoti savo psichinę sveikatą. Ir ne kitaip!