Spalio 5 – mokytojų diena. Nevyko renginys, mokytojai nebuvo apdovanoti už jų mokymo specifiką ar nuostabų stilių. Nuo lapkričio 3 dienos perėjom į nuotolinį mokymą. Jau pavasarį tai patyriau, bet buvo šį kartą sunkiau, nes niūrus ruduo daro savo.
Jau savaime suprantama, kad nebuvo ir kalėdinio žiburėlio, dovanėlių keitimosi, šimtadienio, Kaziuko mugės ir t.t. Apie ką aš? Apie tai, kad įpročiui išsivystyti reikia 21 dienos, o aš ~105 dienas mokiausi nuotoliniu. Pripratau prie viso to, išmokau, kad jeigu mokytoja 20 minučių skaito moralą, aš galiu pasidaryti kitus darbus. Aš supratau, kad niekada gyvenime neturėsiu paskutinio Kalėdų žiburėlio, niekada nesušoksiu šimtadienio valso ir nesuprasiu, koks yra jausmas, kai susirenka pilna salė žmonių į renginį, skirtą tik mano klasei ir niekam daugiau.
Supratau, kad niekada nebegalėsiu dalyvauti mokyklos renginyje, jo organizuoti ar vesti, negalėsiu ginčytis su klasės draugais dėl kalėdinio žiburėlio. Ir supratau, kad dabartiniai 5-10 klasių mokiniai niekada manęs neatpažins kaip buvusios 12-okės, nes jie tiesiog visus metus manęs ar kitų klasės draugų nematė.
O dabar, po 105 dienų, mus tiesiog pargynė į mokyklą. Kai jau susigyvenau su nuotoliniu mokymu ir man jis patiko. Dabar aš sėdžiu mokykloj – jei iš jos išeisiu, tai nebebūsiu įleista. Po mokyklą vaikščiot negaliu, nes juk koroną pernešiu sienoms ir laiptams. Pavalgymui turiu 10 minučių po 5 pamokų (nuo 12:45) ir tai galiu daryti tik valgykloj, nes klasėje valgyti irgi negalima.
Ir dabar aš mokytojos nepritildysiu, kai ji skaito moralus ir grasina surašyt dvejetus, kad galėtų neprileisti prie egzamino. Ir prie viso to pridėjus konsultacijas, sėdžiu mokykloje
mokykloje nuo 8 val. iki 16-17 val., o grįžus dar laukia namų darbai...
Kas man iš to, kad pasiskųsiu? Nieko. Tiesiog ne visi supranta, kas vyksta tose mokyklose, ir niekas nesupranta, kaip jaučiasi tokie 12-okai, kaip aš.
