Vyskupo žodis buvo svarus, taiklus – tiesiai į širdis. Pasiekta buvo tikrai gražių rezultatų. Bet sujudo sukruto amžinasis tikėjimo ir žmonių priešas, ėmė ir pasaldino visuomenės veikėjams liežuvius ir imta kalbėti: „Na, taip – svaigalai bjauru. Bet va, likeris... Ir ant stalo padėti gražu ir liežuviui malonu, ir...“
Po vieno blogo darbo ritasi kitas, o pokyčio kaip nebūta.
Rūstus dabar būtų vyskupo pamokslas. Ypač 2016 – 2019 m. Tuo laikotarpiu pastebėtas alkoholio vartojimo didėjimas. Net siekėme rekordų. Per paskutiniuosius ketverius metus pastebėta, kad alkoholio pardavimo kiekis ėmė mažėti. Tyrimų metu pastebėta, kad daugiau negu penkiasdešimt proc. kaimo gyventojų nuolat vartoja svaigalus. Daugėja asmenų vartojančių alkoholį darbe. Daugėja svaigalų vartotojų, jaunesnių kaip trisdešimties metų.
Kai nelabasis pavargsta – pasitelkia degtinę. Tada bėdų gerokai padaugėja: žmonės apserga arba susirgimai paaštrėja, padaugėja avarijų, traumų, muštynių, susižalojimų, neatsargumo dirbant sudėtingesnius darbus ir dar daugybė visokių nelaimių, kurias lydi sielvartas, ašaros, jaunų žmonių praradimas, traumos, gaisrai. Maži vaikai nori savo namų, augti su tėvais, tačiau tėvai, paskandinę protą šiame skystyje, tampa pavojingi savo vaikams.
Senstantys tėvai praranda viltį, kad ateis tokia diena, kai vaikai užaugs, atsistos ant kojų ir jiems taps lengviau. Bet, kuo ilgiau laukia, tuo bėda gilėja. Sėdi sau kone galva lubas siekiantis molio Motiejus, tiesiantis motinai ne gėlių puokštę, dėkodamas, kad užaugino, reikalaudamas ne duonos, o degtinės.
Jo pati vaikų ir galimų tėvų vardų neatsimena. Motiejus ją retkarčiais suranda bičiulių kompanijoje besilinksminant, pargabena namo ir, vaikams drebant iš siaubo, pradeda egzekuciją.
Kai žmonės praranda gebėjimą dirbti, tinkamai bendrauti su pažįstamais ir artimaisiais, nebegirdi sąžinės balso – sunku jiems bepadėti, o ir tos pagalbos priemonių ne taip jau daug turime. Ar galime tikėtis, kad kai pandemija lyg besotis slibinas vis reikalauja lėšų, o susirgimai nesiliauja, ims kas nors vykdyti programą ir statys namus priklausomybių ligoniams su gražiais bokšteliais, su vandens procedūromis ir darbo terapija, žavingoje aplinkoje?
Jau buvo žengta keletas žingsnių alkoholio prieinamumo mažinimo link. Bet atimto girtojo pelno kai kas atkakliai nenori prarasti.
Tegu gąsdina savo moteris ir vaikus, tegu kelia pavojų praeiviams ir pakeleiviams, kad tik netaptų blaivesni. Žmogus žengia ieškoti svaigalų narsiai nusiteikęs: „Štai, žiūrėkit, koks aš šaunus ir niekas manęs nepabaidys!“
O iš tiesų pirmyn keliauja marionetė tų, kuriems paranki jo būsena ir netinkamai leidžiamos lėšos.
Kai pamato šeimą pažįstantys žmonės – nustemba, kad kuri nors atžala tapo bedarbiu, benamiu ar vaikšto dvokiančiais rūbais. Nustemba, kaip tai galėję atsitikti. Kai pigiose ir populiariose pramogose visas linksminimosi turinys sukasi apie gėrimus, kai filmo veikėjas ar veikėja vis šauniai tiesia ranką prie taurės – turime sukurtą įvaizdį, kurį dar papildo reklama (dabar jau su prierašu „nealkoholinis“, – Red.).
Tuo įvaizdžiu seka jau ir dvylikamečiai, su kuriais, sunkiai apsinuodijusiais, vargsta medikai. Vaikai, kurie turi fizinių duomenų sportui ar meninei kūrybai, įgyja pasitikėjimo vienmečių draugijoje. Didesnis pavojus talentingiesiems – perdegimas dėl vaikystę žlugdančių reikalavimų.
Vidutinio fizinio išsivystymo ir gabumų vaikas turi ko pasimokyti, ką sužinoti, jaučia poreikį bendrauti. Tačiau vaikų organizacijos nepritaiko savo veiklos prie vidutinio vaiko, o jį atstumia... Ir palieka jį iki apsvaigimo garsiai muzikai, minios poveikiui ir vartojimui to, kas siūloma dideliame renginyje. Patikėkite, pieštas ar kitaip kurtas įvaizdis daug šaunesnis negu tas, kurį susikuria ir toliau nesąmoningai vysto paauglys.
Visko išmoko mokykla, bet linksmintis be svaigalų skatitnantys entuziastai kažkodėl nuleidžia rankas ir atiduoda marionetėmis versti vaikus. Buvo žengtas drąsus žingsnis, paskatinta ieškoti naujos produkcijos gamybos, bet atkaklumo neužteko. Pirmaisiais nepriklausomybės metais rinkėjus – priklausomybių aukas – papirkinėjimais viliojo įvairūs veikėjai. Nejaugi ir dabar populiarumo bei paramos siekiama, kapstantis žmogiškose ydose?
Ypač blogų rezultatų gali atnešti atsipalaidavimas pandemijos metu. Žmonėms labai sudėtingi gyvenimo laikotarpiai tai – iki trisdešimties ir po šešiasdešimties. Tokio amžiaus žmonėms reikalinga psichologinė parama.
Žmonės iki trisdešimties metų nėra įleidę šaknų, dažnai neturi šeimų, kurios reaguotų į blogus elgesio požymius, padėtų artimam žmogui įveikti depresiją. Vyresni žmonės kenčia nuo gerontofobijos, nepasitikėjimo, našlystės, blogėjančio socialinio vaidmens.
Verslų žlugimas, bedarbystė, įtampa dėl vaikų nuotolinio mokymo, bendravimo trūkumas, sumenkėjęs kaimyniškumas, gyvenimo monotonija sukuria slogią atmosferą, žmogus greitai praranda savitvardą, įsivelia į konfliktus. Netekęs įprastų atsipalaidavimo būdų jis ieško kitokio nusiraminimo.
Kaip šeimoje, taip ir valstybėje ne tas ar ta yra geri vadovai, kurie pataikaudani ydoms ieško populiarumo. Kam vaidinti kovotoją prieš smurtą, vaikų gerovės saugotoją, kai vos aukso veršiui pakrutinus blakstienas ant padėklėlio skubi dėti ir visiems dalinti svaigalus? Ar tai – ne pamišėlio pasilinksminimas, kainuojantis vaikų pagrobimą iš namų ir beprasmes mirtis?
