Viešajame diskurse pastaruoju metu nuolat skamba du akronimai – COVID ir LGBT. Abu visiems jau įgrisę iki gyvo kaulo. Iš COVID-19 anksčiau ar vėliau liks tik praeities šešėlis, o štai LGBT aistras kurstys dar ilgai.
Jei kas dar nežino (nors dėl kai kurių aktyvistų nenuilstamo pasirodymo tai jau beveik neįmanoma), šis akronimas turėtų apibūdinti lesbietes, gėjus, biseksualus ir transseksualus.
Kūrybos pagauti aktyvistai prie jo pridėjo dar kelias raides ir ženklą plius, suponuodami, kad į viską, kas „netradiciška“, telpa nesuskaičiuojamas kiekis visokiausių seksualinių orientacijų ir lytinių tapatybių. Gal dar ledų skonių – paskaitęs tuos išvedžiojimus nusprendžiau nebesigilinti ir nebešvaistyti laiko.
LGBT! Vienas vardas visiems, kuris, atrodo, reikštų, kad yra viena visuma, viena nuomonė ir vienas nelaimingumas žiauriame pasaulyje. Visgi reikėtų stabtelėti ir suprasti, kad tokio dalyko, kaip LGBT, nėra. Yra žmonės su savo įsitikinimais ir pasaulėžiūra, ir jie toli gražu nenori kovoti mūšių, iš kurių jiems nėra jokio laimėjimo.
Kad esu homoseksualus, žino mano artimi žmonės ir draugai. Nei kaimynai, nei kolegos, nei visi kiti, kuriuos sutinku, apie tai nežino. Ne, ne todėl, kad man „baisu atsiskleisti“, kaip kalba kai kurie LGBT vėliavnešiai. Man tiesiog neatrodo, kad faktas, su kuo gyvenu ir ką myliu savo privačiame gyvenime, yra tokios ypatingos svarbos dalykas.
Nemanau, kad tai – neatskiriama ir nežmoniškai visiems svarbi asmenybės dalis. Aš irgi nieko neklausinėju, nes tai – ne mano reikalas. Lygiai taip pat niekam nereikia žinoti ir apie mano asmeninį gyvenimą, kurį Lietuvoje saugo įstatymai.
Kartą bendrame draugų pasisėdėjime šias mintis išsakiau ten kažkaip dalyvavusiai LGBT aktyvistei (ironiška, – heteroseksualiai merginai) ir ji man nedavė ramybės siekdama įteigti, kad turiu atsiskleisti visos mistinės LGBT labui. Bandė įteigti, kad opresuoju save ir savo partnerį, kad per tokius, kaip aš, klesti homofobai, ir kad turiu „išeiti iš spintos“.
Galop dar gavau žinutę, kad bijau savęs ir dėl to man turėtų būti gėda. Ne, man ne gėda. Man ne gėda nedalyvauti paraduose, man ne gėda neiškelti vaivorykštės spalvų vėliavos, man ne gėda nepritarti Stambulo konvencijai, man ne gėda nesidažyti lūpų, man ne gėda nesielgti kaip karikatūriniam gėjui (visgi gimiau vyru ir man patinka vyrai), man ne gėda nemojuoti savo homoseksualumu visiems prieš nosį.
Man ne gėda nepalaikyti galimybės vienalytėms poroms tuoktis (palaikau sutartis dėl bendro gyvenimo, nes čia jau grynai teisinis, o ne pritemptos santuokos dalykas), man ne gėda juoktis iš anekdotų apie gėjus, man ne gėda pripažinti, kad, mano manymu, tėra dvi lytys.
Galiausiai, man ne gėda didžiuotis, kad gyvenu Lietuvoje ir nemaišyti kitaip manančių su pamazgomis rafinuotu marozišku stiliumi, kurį LGBT įvaldė ne blogiau nei rėksniai iš kitos idiotų stovyklos.
Man ne gėda, bet LGBT gėda? Ir, neva, turi būti gėda visiems!
Kai kuriose šalyse heteroseksualiems vyrams, kurie nenori megzti santykių su trans-moterimis (moterimis, kurios gimė vyrais), lipdomos homofobų etiketės. Beje, analogiškai ir homoseksualiems vyrams, kuriems neįdomios vyrais tapusios moterys. Taigi, aš, būdamas gėjumi, esu homofobas. Ačiū, LGBT!
LGBT varoma isterija, seniai perkopusi žmogaus teisių ribas, virsta cirku ir parodija tų žmonių, kuriems šis akronimas neva taikomas. Kad ir kvailas vėliavų karas perėjoje, apie kurį rašė Nida Vasiliauskaitė – tokio absurdo nemačiau jau seniai.
Dar didesnis absurdas būna tada, kai LGBT kovotojų dvasia įkvepia piktintis ir virkauti dėl to, ką sako Bažnyčia. Tada jie nusimesta savo pūkinės tolerancijos šydą ir leidžiasi į kvailą žodžių karą su dvasininkija.
Aš pats – nelabai tikintis ir į bažnyčią einu tik per laidotuves, bet ir man užtenka sveiko proto suprasti, kad Bažnyčia vadovaujasi Šv. Raštu, kuriame niekas neploja man katučių. Ar man reikia keisti 2000 metų senumo dogmas, kurių niekas neverčia laikytis?
Man nereikia, daugumai gėjų ir lesbiečių to nereikia, bet to reikia LGBT, kuri monopolizuoja mūsų reikalus ir nori, ir nori, reikalauja ir reikalauja.
Ko? Visų pirmiausia, dėmesio, kurį jie gauna ir kurį jiems saujomis dalija karantino išvarginta visuomenė. Tokio susiskaldymo dabar mažiausiai reikia, bet ir LGBT palaikytojai, ir aktyvistai, užima tiek eterio, kad darosi koktu.
Žinoma, LGBT sako, kad yra už toleranciją – puiku. Tolerancija yra pagarba kitam ir nesikišimas į jo reikalus. Bet tolerancija baigiasi ten, kur pradedama kištis į jo religiją ir sąžinę. Tada gaunamas atsakas ir nesibaigiantys kivirčai, kaltinimai ir grasinimai. Niekam nepatinka moralizavimai ir panieka.
Čia LGBT irgi nešventi – visi, kas prieš, aišku, yra kaimiečiai, atsilikėliai ir prasčiokai, gyvenantys urvuose. Nieko nesuprantantys. Žinoma, kad taip LGBT gauna daugiau įvairios kritikos – juk natūralu, kad heteroseksualių žmonių yra daug daugiau ir tarp jų bus didesnis procentas ir tų, kurių burnos tinka tik kompostui kaupti.
Bet tai neduoda jokio realaus pagrindo LGBT kalbėti apie nežmonišką diskriminaciją homoseksualių žmonių adresu. Bent aš jos nejaučiu, nes, pamanykit, gyvenu normalų gyvenimą ir juo džiaugiuosi. Gal dėl to, kad nematau visur priešų, jų ir neturiu?
Gal dėl to ir netarškinau klaviatūros, kai heteroseksualus prezidentas nesisegė iki banalybės nuvalkiotos vaivorykštės?
Jei pastebėjote, ne kas kitas, o LGBT aktyvistai (vėlgi, kurių nemaža dalis netgi nėra homoseksualūs ar biseksualūs) gėjus, lesbietes ir biseksualus įkūnija kaip rėksmingą, ekscentrišką ir, kaip mėgsta rašyti kai kurie komentatoriai, lytiniais organais mojuojančią masę (aš kalbu ne tik Lietuvos masteliais; LGBT aktyvistų taip talžoma konservatyvi Lietuvos visuomenė apskritai santūresnė).
Mano nuomone, LGBT nužmogina ir monolitizuoja mus visus, visuomenėje kurdama tokį paveikslą, kad jei nežinočiau, kaip yra, irgi piktinčiausi. Lietuviai paprastai nemėgsta kvailo eksceso ir aš mus dėl to tik galiu pagirti.
Savo pamąstymais nenoriu nieko įžeisti, bet nebegaliu matyti tik vienos nuomonės, kuri tam tikrų aktyvistų ir politikų lūpomis kartojama kaip mantra.
Tikrai yra klausimų, kuriuos reikia spręsti, bet tą reikia daryti socialiniu kontraktu, o ne neapykanta kitaip mąstantiems ar savo ideologijos brukimu. Aš tą vienkryptę mąstymo trajektoriją laikau ideologizuota.
Pavyzdžiui, Laisvės partija pasisako už partnerystę, bet užuot aiškiai visuomenei pasakydama, kas tame įstatyme būtų, renkasi pavirkauti. Yra kažkoks projektas, kuris sklando kaip dvasia – normalios diskusijos apie jį nėra, o tada piktinamasi, kad piktinasi kiti.
Piktinasi ne tik nežinioje esantys heteroseksualūs žmonės. Piktinasi ir ne vienas blaivaus proto homoseksualus žmogus, kuris supranta, kad jeigu partnerystė bus forsuojama kaip santuoka, ji nebus įteisinta ir vėl liksime prie suskilusios geldos.
LGBT aktyviajam sparnui vėl bus proga pavirkauti, kokia Lietuva atsilikusi, o aktyvizmo pasiutpolkėje nenorintys šokti žmonės po partnerio mirties kartu užgyventą turtą turės toliau prisiteisinėti teismuose, nes kažkam labai knietėjo pažaisti progresyvumą partnerystes padarant šeimų surogatu.
Pritempta galimybė įsivaikinti ir panašios iliuzijos – jos, LGBT dėka, dar labiau nuteikia visuomenę prieš homoseksualius asmenis. Tikiuosi, to nebus, ir įstatymai, kalbantys apie partnerystę, bus priimami ne dėl LGBT akronimo, o dėl žmonių interesų.
