Kai kada tenka aukoti net ir poilsio dienas, dar labiau apleisti savo jau senokai užmestus darbus, mažiau dėmesio skirti savo antrai pusei, o jūra gėrėtis galima tik žvelgiant į monitoriaus darbalaukį puošiantį vaizdą.

Ir kai pagaliau prisimeni, kad namuose stovi toks didelis juodas daiktas, pavadinimu televizorius, ir jį įsijungusi išgirsti kvietimą aukoti pinigus, kažkodėl neskubi to daryti. Kodėl? Gaila pinigų? Sotus alkano neužjaučia? Svetimas skausmas?

Visko būna ir tikrai kartais nieko negaila. Bet yra vienas dalykas. Jeigu jūs norite mano pinigų, ar jūs galite paaukoti bent vieną savaitgalį ir padaryti kažką dėl manęs?

Na gerai, nereikia man čia susireikšminti. Ne vienas žmogus aukoja reikiamai sumai. Bet, tarkim, bent keliems žmonėms iš to būrio. Na, tebūnie, nors vienam. Arba paaukoti savo laiką miesto parko priežiūrai ir panašiai. Tam, kad parodytumėte, kad jūs tą auką vertinate.

Tik nereikia sakyti, kad esu šaltas kaip ledas žmogus. Mano abu tėvai yra sirgę vėžiu ir tikrai žinau tą nerimą laukiant, kraujo rodikliai kils ar ne, kiek reikia laiko praleisti važinėjant pas daktarus ir panašiai.

Savaime suprantama, kad jeigu renkami pinigai ligai gydyti, tai tas žmogus tikriausiai neturi nei galimybių, nei jėgų atsidėkoti ne žodžiu, o darbu ar darbeliu. Bet juk tokie žmonės paprastai nėra vieniši ir kažkas iš jų artimos aplinkos galėtų atsidėkoti tuo darbeliu?

Net ir kalbant apie senyvus žmones - negi negalima būtu numegzti kojinių ir jų paaukoti tam, kuris tau aukoja savo pinigus? Juk žmogus, aukodamas pinigus, iš tikrųjų jums paaukoja ir savo laiką, žinias bei kitus dalykus.

Tad tikrai įdomu, kiek iš tų, kurie prašo aukų, iš tiesų galėtų atsilyginti bent mažyčiu darbeliu? Juk kas lengvai gaunama, nėra labai vertinama.