Kai kurie sėdės namuose ir kukliai dauš margutį, o kiti lakstys po parduotuves ir svečius.

Dar kai buvo likusios kelios dienos iki Velykų, į parduotuves jau buvo neįmanoma įeiti. Pilni žmonių krepšiai ir pilni parduotuvių vežimai parodo, kad ne tokia jau ir sunki ta finansinė padėtis Lietuvoje, kaip daugelis verkia.

Šitokia pirkimo galia tikrai nemenkai kelia ekonomiką – tas gerai. Tačiau ar nesusimąstome, kokie tapome? Pirkti, nes akcija. Reikia, nereikia, bet svarbu pirkti ir kuo daugiau.

Maistą pirkti, nes šventės – nesvarbu, kad viskas keliaus į šiukšlyną. Svarbu parodyti, kaip mokame švęsti. Atrodo, nebejaučiame saiko.

Šventės, o ypač tos didžiosios, prarado savo tikrąją vertę. Dabar svarbu tik pirkti, pirkti ir dar daugiau pirkti.

O Velykos juk nėra skirtos apsiėdimui ar visokių dulkes namuose renkančių nesąmonių pirkimui. Tokios progos kalba mums apie atgimimą, laikinumą ir artumą. Ypač, kai dabar negalim aplankyti savo artimųjų ir su jais praleisti laiko.

Mano viena pažįstama, paklausta apie Velykas, išsireiškė, kuo jos šiais metais blogos: „Na ir šventės šiais laikais, niekas neatvažiuos ir nebus kam valgyti, o jau gaminimą ruoštis pradėjau nuo praeitos savaitės.“

Tai natūraliai kyla klausimas, kam viso šito reikia? Gal tada verta tiesiog pabūti tame mažesniame artimų žmonių rate? O ne dvi savaites knistis prie puodų ir verkti, kad to niekas neįvertina. Nes jei labai atvirai, tai ir nėra vertybė.

Vertybė yra susikaupimas tokiose situacijose kaip dabartinė. Ko pandemijos laikotarpiu labai trūksta.

Tad gražių artėjančių švenčių. Likime namuose tiek dėl savęs, tiek dėl kitų. Kukliau – nereiškia prasčiau.