Pasirodo, pirkėjai už būstus pasiryžę pakloti ir šešiaženkles sumas. Užupyje ir senamiestyje kainos nuo 3000 eurų už kvadratinį metrą. Taip išeitų, kad 100 kvadratinių metrų būstas kainuotų 300 000 eurų. Ir mes galime jį nupirkti!

Gal čia sovietinių laikų palikimas, gal savivertės trūkumas, bet lietuvis visada nori suspindėti ir parodyti visiems, o ypač kaimynams, kokie neišpasakytai turtingi yra ir kokius prabangius namus turi.

Tendencija, stebint dabartinius namus, butus ir interjerus, savotiška. Susidaro įspūdis, kad mes gyvename kokiam Dubajuje, kur pragyvenimo lygis yra labai aukštas. Pasiklausius skundų atrodytų, kad Lietuvoje vien tik bedarbiai ir skaudžiai skurstantys, bet iš kur tada dygsta tokio dydžio ir tokios prabangos namai? Iš kur žmonės turi tiek pajamų, kad gali imti pusę milijono eurų siekiančias banko paskolas? Viename forume skaičiau, kad net užuolaidoms žmonės išleidžia po kelis tūkstančius eurų.

Na aš mėgstu savo namus ir stengiuosi juose kurti jaukią aplinką. Bet tokios prabangos kaip milžiniškos paskolos, 5 tūkstančius kainuojančios užuolaidos ar 300 kv. metrų pilis negaliu sau leisti. Nors ir dirbu gerą darbą, ir pinigų yra. Stebint tuos, kurie tas pilis renkasi, susidaro įspūdis, kad arba žmonės meluoja dėl savo gyvenimo sunkumo, arba jais derėtų susirūpinti atitinkamoms tarnyboms.

Man labiau įdomu, kodėl viso to norisi. Kodėl mūsų tauta, bent jau jos didžioji dalis, nori taip eskaluoti menamą prabangą? Net per lietuviškus filmus aktoriai-personažai važinėja tik naujausiomis mašinomis ir neva gyvena brangiuose namuose. Iš kur tas noras ubagui vadinti karalių? Net ir tie patys M.A.M.A. apdovanojimai... Kiek daug verkė atlikėjai, kaip jiems sunku gyventi, kad net maisto tuoj pritrūks... Bet į apdovanojimus atvyko prabangiai, vilkėjo dizainerių kostiumais. Tai kur bėda? Vienomis aplinkybėmis verkti dėl skurdo – kitomis didžiuotis turtais.

Gyvenama ne pagal tai, ką iš tiesų turi, o pagal tai, kaip atrodai kitiems. Toks noras pasipuikuoti tik kelia juoką. Nepavydžiu, bet kilo tokia mintis apie nuolat dejuojančius, besiskundžiančius ir turbūt meluojančius tautiečius. Jie dejuoja, bet iš paskutiniųjų demonstruoja tokio lygio prabangą, kad kartais galima pasijausti kaip kokiam Monake, tik skirtumas tas, kad Monake išties visi turtingi, o mes tik norime tokiais pasirodyti.