Tiesa, lankė neilgai, vos iki spalio pabaigos, kai visi Lietuvos moksleiviai buvo priversti pereiti prie nuotolinio mokymosi. Tada atrodė, kad tai truks iki Naujųjų metų, kad vaikai netrukus vėl galės grįžti į klases. Tačiau, kaip matome, viskas užsitęsė ir aš sulig kiekviena diena vis sunkiau atpažįstu savo dukrą.

Jau penktas mėnuo mergaitė gyvena visiškoje izoliacijoje – draugų naujoje klasėje susirasti nespėjo, su senaisiais ryšiai nutrūko, su seneliais, pusseserėmis ir pusbroliais bendrauti negalime, tad vaikas paliktas kad ir mylimos bei mylinčios, bet mažos, be to, nuolat kažko reikalaujančios (mokslo rezultatų, tvarkos ir pan.) šeimos rate.

Matau, kaip jai sunku, kaip akyse nelieka ugnelės, kaip apskritai nebegali prisiversti nieko daryti, kaip praranda bet kokią motyvaciją mokytis. O ko galima tikėtis iš vaiko, kuris kasdien po 6-7 valandas praleidžia prie kompiuterio, dalyvaudamas pamokose, ruošdamas namų darbus ir nuotoliniu būdu jungdamasis į būrelių užsiėmimus?

Dabar net juokinga pagalvoti, kad iki pandemijos ribodavome dukrai laiką prie ekranų iki 1,5 val. per dieną.

Labai daug vilčių dėjome į artėjančias Velykų atostogas, tikėjomės nusivežti vaikus (auginame dar ir darželinukę) prie jūros, kad pailsėtų tiek fiziškai, tiek psichologiškai, kad vėjas prapūstų blogas mintis, kad atitrūktų nuo ekranų.

Paprastai važiuojame mes ne į Palangą, važiuojame kuo atokiau nuo žmonių šurmulio, tačiau panašu, kad šiais metais pavasario atostogoms alternatyvos yra tik dvi: Maldyvai arba Vilniaus rajonas.

Į Maldyvus, deja, sau leisti negalime, o Vilniaus rajone jau trečią ratą savaitgaliais sukame, kad nors kiek į gamtą ištrūktume. Ir nesuprantame, kuo mes prasikaltome, kuo prasikalto mūsų vaikai, kad kaip raupsuoti jau tris mėnesius uždaryti ir negauna gryno oro gurkšnio.

Nejaugi mes tokie pavojingi, kad negalime net į gamtą išvažiuoti? Kad visą laiką turime žvilgčioti į žemėlapį, ar dar netyčia neperžengėme Vilniaus ar Vilniaus rajono ribos? Kad esame priversti vis dairytis per petį, ar neteks kokiam pareigūnui aiškintis, ką čia veikiame ir kur gyvename?

Sakote, Vilniuje plinta britiškoji koronaviruso atmaina, bet nepaaiškinate, kodėl ji plinta ir iš kur atsirado? Ne mes, nuo žiemos uždaryti, ją čia atgabenome. Tad kodėl turime jaustis kalti ir būti baudžiami?

Kai didesnė Lietuvos dalis galėjo mėgautis bent jau sąlygine laisve, mes toliau likome dusti savo leprozoriume.

Daug lūkesčių turėjome rudenį keičiantis valdžiai, tikėjomės mažiau diktato, daugiau žmogiškumo, supratingumo ir atjautos, tačiau nusivylimas veja nusivylimą. Suprantu jūsų rūpestį dėl rizikos grupei esančių senolių, bet labai prašau bent kartas nuo karto prisiminti ir vaikus.

Jei pradinukai ir dvyliktokai dar turi bent lašelį vilties grįžti šiais mokslo metais į mokyklas, tai visi likę, panašu, taip ir užbaigs metus prie ekranų, net per pavasario atostogas negalėję pailsinti akių ir galvų.

Sakote, ligoninės lūžta nuo COVID-19 sergančių pacientų, bet ar pagalvojote, kaip netrukus lūš vaikų poliklinikos? Ar nevertėtų labiau telkti dėmesio į valstybės ateitį?

Gal tiesiog bandykime su tuo virusu gyventi. Jei galima su neigiamu testu prie Indijos vandenyno, tai gal būtų galima ir prie Baltijos jūros?