Viskas labai paprasta: daugmaž visi mokiniai ir mokytojai nori grįžti į mokyklas (nesvarbu, ar su kaukėmis ir dezinfekantais, ar ne). Jau atsibodo sėdėti namie diena po dienos, svajoti apie kažkada ateisiantį geresnį rytojų, kai galėsime normaliai susitikti su bendraklasiais, iškentėti 45 minutes pamokos, be perstojo žiūrint laikrodžio pusėn, per kūno kultūros pamokas pabėgioti stadione ar salėje.

Jau kiek kartų girdėjau mokytojų šauksmus: „Kaip aš jūsų pasiilgau!“, „Įsijunkite kameras, noriu pamatyti jūsų veidelius, taip ilgai jų nemačiau“, „Įdomu, ar kada nors gyvai su jumis susitiksiu...“.

Ir, norėdamas būti skaidrus ir sąžiningas, turiu pasakyti, kad man labai patiko leidimas eiti į kontaktines konsultacijas ir susitikti su mokytojomis, aptarti tolesnius veiksmus geresniam egzaminų išlaikymui. Tačiau vėlgi – tai galima daryti 5 mokiniams per vieną konsultaciją. Bet tai nėra esmė: esmė ta, kad norisi tų tikrųjų, autentiškų pamokų, o ne kažkokios nuotolinės mokyklos parodijos. Aišku, testavimo prievolė mokytojams taip pat nėra blogas sumanymas, kuris (tikiuosi) mus išleis į mokyklas bent paskutiniams mėnesiams.

Berašydamas susimąsčiau: ar karantinas nepadaro daugiau žalos žmonėms nei galimos naudos? Kokius 4 mėnesius negalėjau susitikti su močiute ar draugais, negalėjau pažiūrėti filmo kino teatre, negalėjau eiti oriai pavalgyti restorane su draugais ar giminaičiais, vis dar negaliu nusipirkti drabužių iš prekybos centrų parduotuvių ar eiti pasportuoti salėn. Na, manau, man tokio didelio spaudimo ir nebuvo, tačiau pagalvojus apie tuos vienišus, vos pragyvenančius, socialiai izoliuotus, psichologiškai paveiktus ir Vyriausybės užmirštus asmenis, darosi graudu.

Aš rimtai – kas tie „namų ūkiai“ ir kas, po galais, tos taisyklės paiso? Kas nesusitiko su draugais ir iš tikrųjų rimtai laikėsi atstumo šitiek laiko? Nenustebčiau, jei sužinotume, kad daug kas tų ribojimų nesilaikė.

Iškyla ir karantino efektyvumo klausimas. Kai atėjo antra banga ir vienu metu sergančiųjų skaičius pasiekė 51 tūkstantį, tie rimti griežtinimai nelabai padėjo. Jei lauke dėvint kaukes, niekur be geros priežasties neinant, kartu nesibūriuojant, koronaviruso atvejai augo ir augo, iškyla karantino efektyvumo klausimas. Kol Dulkio vadovaujama ministerija braižė D, C, B, A scenarijų skaičius, skiepijimo eigos planus, mano nuomone, piliečiai paprasčiausiai spjovė ant tų planų ir pradėjo pradėjo daryti, ką nori. Paprasčiausiai persipildė visuomenės kantrybės taurė.

Galiausiai, pastebėjau, kad TS-LKD rinkiminė kampanija rėmėsi „pasitikėjimu valdžia“. Galiu drąsiai teigti, jog tai – nebepasiekiama. Kai šitiek daug žmonių (kalbu ir apie savo artimuosius) atsisako skiepų, slepia, kad serga, o susirgus nesako, kur buvo ir ką darė Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, galima tik juoktis iš Vyriausybės, nes niekas ja ir nebepasitikės. Čia, be abejo, patiems politikams spręsti, kaip suderinti žmonių judėjimo laisvę ir pasitikėjimą valdžia.