Pirmieji įrašai grupėse mane pradžiugino tuo, jog buvo aktyviai kalbėta apie prieš tai jų gyvavusią grupę, kuri buvo užbaninta dėl neapykantos kurstymo. Ir aš supratau, kodėl. Gėjai ten vadinami iškrypėliais, Raskevičius – išsigimėliu, o lytinis švietimas – vaikų tvirkinimu.

Niekas nežiūri į nuorodas ar nuotraukas

Bet ne be reikalo, jie ir buvo susispietę toj grupėj, nes net ir užblokuoti nesuprato, ką blogai padarė, o necenzūrinių žodžių naudojimą vadino savo nuomonės išsakymu. Ir, aišku, prasidėjo banga pasipriešinimo, kad juos valstybė bando užtildyt, kad nėra šalyje žodžio laisvės.

Ko tik aš toj grupėj neprisiskaičiau. Ir kad Lietuvos valstybė bando išardyti tradicines šeimas, ir raginimą jungtis į bendrą maldą kasdien tą pačią valandą, kad Dievas apsaugotų juos ir jų vaikus, kuriuos neva jau darželyje žada mokyti masturbuotis ir atlikti lytinį aktą.

Žmonės ten mėgsta dalintis nuorodomis į straipsnius, kur kažkas išsako savo nuomonę, kurioje pilna „užtikrintos“ baiginančios informacijos. Bandžiau patikrinti faktus, niekur nieko neradau, tada klausiau žmonių feisbuko grupėje – prašiau, kad jie man parodytų, atsiųstų ekrano nuotrauką ar citatą su tiksliu pasakymu, bet visi tik atkomentuodavo, kad pasigilinčiau labiau. Arba atsiųsdavo valandos trukmės vaizdo įrašą, kur kažkas pasakoja apie tai, kas jiems atrodo.

Baimė yra užkrečiama. Ten patekusi apsidžiaugiau, kad neturiu vaikų nes gal tėviškas instinktas tiesiog ima viršų ir tiki bet kuo, kuo kiti žmonės tiki. Ten realiai pamatai, ką reiškia žaisti sugedusį telefoną. Na, ir šiaip, supranti, kad žmonės nelabai pasikaustę teksto suvokime, arba visiškai nežiūri nuorodų, po kuriom komentuoja.

Paprastas pavyzdys: žmogus pasidalina straipsniu, kurio pavadinime meluojama, kad Stambulo konvencijoje nėra nė žodžio apie moteris. Tai – labai lengvai patikrinamas faktas, tačiau matyt tai niekam iš ten esančių neužkliūva.

Beveik du šimtai žmonių spaudžia reakciją į tai ir beveik šimtas pasidalija, reiškia, toliau skleidžia šitą klaidingą informaciją. Ir supranti, kad tie aštriai pasisakantys žmonės, norintys net referendumo šiuo klausimu, yra net neskaitę pačios Stanbulo konvencijos! Pakomentuoju su ekrano nuotrauka iš konvencijos teksto – įrodau, kad jų informacija klaidinga. Teksto autorius ir visi kiti, matę mano komentarą, jį tiesiog ignoruoja.

Eksperimentas faktų netikrinančioje grupėje

Įdomumo dėlei atlikau ekperimentą. Susikūriau netikrą feisbuko anketą, parašiau tekstą su išgalvotais teiginiais, šalia įkėliau visiškai nesisijusį straipsnį ir bam! Vėl du šimtai reakcijų ir netoli šimto pasidalijimų. Niekas net nesuabejojo mano pateikta informacija, niekas jos nepasitikslino, radau tik pritarimą komentarais, kad jie taip ir nujautė, kad tai yra tiesa, ir kad jų valstybė nebemulkins, kad jie netylės ir sukils.

Beje, pamiršau paminėti: rašant ten, reikia varyt ant mūsų valdžios, pasakyt, kad mes už šeimą, ir kad mes žinom tiesą, o po to – jau jūsų fantazijos reikalas, ką pridėsite. Bet galiu garantuoti, palaikymo ten sulauksit daug, gal tokie žmonės ten ir susirinko. Juk socialiniai tinklai mus valdo, surinkti du šimtus patiktukų nėra taip lengva, o čia – prašom, ir patiktukai, ir palaikantys komentarai.

Aš maniau, kad seno kirpimo žmonės pamažu nyksta, mūsų tauta liberalėja. Taip, daugelis prieš Stambulo konvenciją pasisakančių žmonių yra vyresnės kartos atstovų, bet pilna ir jaunų tėvelių, kurie savo nepagrįstas baimes perduos savo mažyliams. Šie žmonės susitelkė tam, kad apsaugotų savo vaikus, bet nuo ko – nelabai supratau. Jie tai vadina vaikų tvirkinimu, sako, kad lytinis švietimas yra baisi žala, galinti negrįžtamai sužaloti vaikus, o supažindinimas su tos pačios lyties santykiais lemti vaikų tapimą iškrypėliais.

Tėvai ten aršiai kovojo, kad lytinis švietimas turi būti paliktas tėvams. O taip, taip pačiai, kaip tai buvo daroma anksčiau. Gal todėl man ir mano bendraamžiams, su kuriais apie tai kalbėjau, tėvai lytinę brandą tiesiog ignoravo, paliko likimo valiai. Jie nežinojo, kaip apie tai kalbėti, todėl nekalbėjo visai.

Komentarai apie „niežtintį klyną“

Esu iš tos kartos, kurį užaugo su labai minimaliu lytiniu švietimu. Kai buvau gal šesiolikos, į mokyklą atėjo specialistė, kuri pasakė, kad reikia saugotis ir išvardijo, kokie yra saugojimosi būdai. Visa jos paskaita buvo labai nesmagi, visi mes gūžčiojome, krizenome, nėrėmės iš kailio dėl nepatogumo.

Mes išvažiavom į užsienį, susipažinom su žmonėmis, kurie turėjo kitokias patirtis. Supratau, kad lytinio švietimo arba, kaip tose grupėse esančių žmonių pasakymu, lytinio ugdymo nebuvimas pridarė daug žalos. Kai kuriems mano bendraamžiams pasisekė, nes jiems tėvai, tiesiogiai ar ne, paliko knygutę apie brendimą. Man taip nepasisekė. Augau normalioje padorioje šeimoje, kurioje, kylant įprastiems paaugliškiems norams, buvo laidomi komentarai apie „įsirašymą į mergas“, „papų dygimą“ ar „klyno niežėjimą“.

Dabar man trisdešimt, bet man vis dar gėda dėl mano kūno, jau nekalbant apie tai, kaip buvo paauglystėje. Šitie, atrodo, nekalti pasakymai, manyje suformavo mąstymą, kad būti moterimi yra blogai, bręsti ir apvalėti yra gėdinga, ir tai reikia slėpti.

Mano klasės draugai buvo taip pat tokie neišprusę kaip aš, tad vieni iš kitų tyčiojomės, nes kažkas jau nešiojo liemenėlę, kažkas naudojo paketus. Atrodė, geriau mirti, nei atsinešti paketą į mokyklą, nes dar tau jis netyčia iškris iš kuprinės ar kažkas jį ištrauks, o tada užsitrauksi gėdą visiems mokyklos metams. Man brendimas buvo stiprus smūgis per kelius. Laikas, kai dar nesupranti, kas vyksta su tavo kūnu, o jau vaikštai su suaugusiųjų „pampersu“. Gaila, bet apie tamponus tuo metu sklandė legendos, kad juos galima naudot tik jau gimdžiusioms. Mes tieisog buvom neišprusę, o viskas vyko taip neseniai.

Gal dabar tėvai iš tikrųjų daugiau kalba apie tai su savo vaikais? Nors pabuvusi toje feisbuko grupėje abejoju. Ten visi pasisako už tai, kad darželinukams per anksti iš viso ką nors minėti, o šešiolikmečiai dar yra nesubrendę ir negali žinoti savo orientacijos. Matau, kad tėvai vis dar linkę ignoruoti brendimą ir tik apie tryliktuosius mergaitės metus jai lyg tarp kitro užsimena: „Ėėė, čia yra toks dalykas kaip mėnesinės, ir tau jos tuoj prasidės.“

Gal tai – jūsų vaikai?

Tie tėvai bijo darželinukams skirtų knygučių, kuriose rašoma apie du princus, bet jie jau pavėlavo – televizija jau rodo serialus „Moderni šeima“ ir „This is us“. Dabar yra pats laikas vaikams pamažu užsiminti, kad egzistuoja ir vienalyčiai santykiai. Nes kažkodėl tokiose grupėse esantys žmonės galvoja, kaip apsaugoti vaikus nuo informacijos apie gėjus, visai nepagalvoja, kad kažkas iš jų vaikų ir bus tie gėjai, už kurių teises yra kovojama dabar.

Man paauglystė buvo sunkus laikas, tačiau jis buvo dar sunkesnis mano pažįstamiems homoseksualams, kurie iki šiol nešiojasi tai kaip didžiausią žaizdą. Kuri tikriausiai bus nepagydyta visą jų gyvenimą.

Dėl jų mes pavėlavome. Tačiau jei taip kovojame už savo vaikus, švieskime juos, kad ne tik būtent jie, bet ir aplinkiniai būtų tolerantiškesni. Kad brendimas nebūtų kažkoks nešvarus dalykas, apie kurį kalbame kaip apie didžiausią paslaptį. Taip tieisog padėsime jiems jaustis tvirčiau ir sakykime, kad juos palaikysime, kad ir kokios orientacijos jie bus.