Tai precendento neturintis įvykis. To dar nėra buvę!
O tai reiškia, jog šio egzamino neišlaikėme mes visi: mokiniai, mokytojai, vadovėlių autoriai, vertinimo komisija, taip pat ir trečiuosius metus praktikuojamas nuotolinis matematikos VBE darbų vertinimo būdas (beje, būtent trejų pastarųjų metų matematikos VBE rezultatai kur kas prastesni nei ankstesnių metų).
Galiausiai, šio egzamino neišlaikė ir pati Švietimo ministerija su ministre Jurgita Šiugždiniene priešakyje.
Beje, ministrei tik dabar tapo aišku, kad PUPP turi būti privalomas, t.y. kad PUPPo neišlaikiusieji dešimtokai neturėtų būti keliami į vienuoliktąją klasę.
Daugelį metų šios problemos nenorėta matyti. O paskui stebimės, kad tiek daug silpnų dvyliktokų. Nepavyks, niekada nepavyks nustatyti vienos, itin konkrečios priežasties, kodėl mūsų abiturientų matematinis raštingumas gan prastas. Bet vis dėlto. Ne egzamino užduotis čia kalta!
Kodėl, na kodėl mes taip baiminamės savo šešėlio? Arba kaltiname veidrodį už jame pasirodžiusį atspindį?
Na, tokie yra mūsų mokiniai. Daugelis jų neturi elementariausių pagrindų, neturi ir noro išmokti. Jie šiaip ne taip parašydavo teminius kontrolinius darbus, antriems metams nieko dabar nepalieka, PUPPas tėra tik žaidimėlis.
Ir jie keliauja iš klasės į klasę, kol tampa abiturientais. Tuomet dauguma jų renkasi matematikos egzaminą, nes nori studijuoti aukštojoje mokykloje.
Kodėl visi turi studijuoti? Ar be tų 35 procentų matematiškai neraštingų studentų sužlugtų Lietuvos aukštasis mokslas? Kodėl neieškoma alternatyvų, pavyzdžiui, kitokio savęs realizavimo? Gal tas abiturientas gali tapti puikiu darbuotoju toje srityje, kur nereikia aukštojo išsilavinimo?
Nereikia mums tokių darbuotojų? Ar jų tikrai reikia mažiau negu tie visus išgąsdinusieji 35 procentai? Tie, kas dėsto, žino realią padėtį. Tokie mokiniai, tokios jų žinios.
Tačiau tie, kas patys ne dėsto, o tik moko dėstyt kitus (ministerijos valdininkai, moksleivių tėvai, ir pan.), ieško bei randa tik jiems patinkančių, ar net naudingų nesėkmės priežasčių.
Jie remiasi išankstine aksioma, esą visi moksleiviai nori ir tiesiog trokšta mokytis, tik štai jiems neleidžia. Ir tada prasideda.
„Neprograminiai uždaviniai“ (įžūlus melas, už kurį gali tekt atsakyti).
„Vieno uždavinio neišsprendžia net doktorantai“ (paskelbė asmuo, nuteistas už 2018 metų matematikos VBE užduoties nutekinimą giminaitei). Tai kokie pas jus doktorantai, gerbiamieji? Ir jie iš tos pačios tešlos.
Pasikartosiu – daugelis mūsų moksleivių ATPRATO NUOSEKLIAI MOKYTIS. Jie ir patys neslepia, jog dažnai tingi. Jie patys prisipažįsta tuo, ką mes patys dažnai bijome įvardinti.
Ir jiems leidžiama tingėt. Antriems metams (kurso kartojimui) jų nepalieka, PUPPas pavirto vien žaidimėliu, metinių dvejetų dvyliktokams niekas nerašo.
Taigi, problema buvo kuriama daugelį metų. Tuo tarpu, kai išvystame jos veidrodinį atspindį, kaipmat puolame kaltinti veidrodį. Dabar konkretizuokime – apie ką mes šiomis dienomis?
Ar apie sunkesnis matematikos VBE uždavinius, kurių yra vos keletas, ir kurių (pagal legendą) nesiseka spręsti net (iš tos pačios tešlos kilusiems) doktorantams, ar vis dėlto apie tai, jog daugiau kaip trečdaliui nepavyko šio VBE išlaikyti?
Regis, daugiau antruoju klausimu. Todėl tie „doktorantams neįkandami“, arba net „olimpiadiniai“ (kritikų fantazija beribė) uždaviniai čia yra „ne prie ko“.
Egzaminui išlaikyti tereikėjo surinkti tik 9 taškus iš visų 60–ies!
Tad egzamino užduotį būtų galima kaltinti tik tuo atveju, jei joje išties nebūtų lengvų („abėcėlinių“) uždavinių, iš kurių galima surinkti tą 9 taškų minimalią ribą.
Pasižiūrėkime konkrečiai.
Uždavinys Nr 3. Vienas taškas. Stačiakampio ir skritulio ploto formulės. Sunkus uždavinys?
Uždavinys Nr 6. Sinusų teorema, kurią mokiniai mato egzamino formulių rinkinyje (priede).
Uždavinys Nr 7. Kosinuso išvestinė lygi sinusui, po to – skaičiuotuvas, kuriuo galima naudotis.
Uždavinys Nr 8 Net nemokant spręsti, galima išrinkti teisingą atsakymo variantą, pavyzdžiui, paėmus a = 16, b = 1, ir pasinaudojus skaičiuokliu.
Jau „surinkome“ keturis taškus. Liko penki.
Einame į antrąją egzamino dalį, kurioje vertinamas tik atsakymas.
Uždavinys Nr 11. Kas yra aibių sankirta, regis, neįmanoma nesuprasti. Taigi, uždavinys reikalauja suskaičiuot, kiek yra vienodų skaičių aibėse A ir B. „Olimpiadinis“ uždavinys.
Uždavinys Nr 13. Viena formulė, esanti egzamino formulių rinkinyje.
Uždavinys Nr 14 (dvi dalys, po vieną tašką) – dvi paprastos lygtys. Lygtį 14.1 galima išspręst vos ne minty, lygčiai 14.2 pakanka egzamino formulių rinkinyje esančios formulės bei skaičiuoklio.
Uždavinys Nr15. Tereikia rasti p (labai lengva, p = 1 – 0,8 = 0,2), po to pritaikyti egzamino formulių rinkinyje esančią formulę.
Viskas, devyni taškai jau yra.
Dar galima paminėt visai nesunkius trečiosios dalies uždavinius.
Tai 20.1 (vienas taškas), 23.3 (trys taškai), 23.4 (du taškai).
Taigi, nevalia kaltinti veidrodžio.
Niekas neverčia rinktis matematikos egzamino. Ir studijos aukštojoje mokykloje nėra privalomos.
Bet kiekvienas pasirinkimas turi būti atsakingas. Jei jau pasirinkai matematikos egzaminą, tai turi mokėt spręsti bent lengviausius, vieno ar dviejų veiksmų, uždavinius. O tokių tikrai buvo.
Taigi, egzamino neišlaikėme taip pat ir dėl to, kad esame įpratę kaltinti veidrodį. O tai – bergždžias užsiėmimas.
