Taigi Lietuvos sostinė, kuo toliau tuo labiau panašėja į paaugliams skirtą miestą. Apie tai, kad automobilį vairuoti sostinėje tampa vis sudėtingiau, net nekalbėsiu, nes tai gali padaryti dažniau tą darantieji.
Laimei, darau tą retai. Tačiau vaikščioti Vilniaus gatvėmis tenka labai dažnai, todėl atšilus orams vėl pradedu piktintis nekontroliuojamais paspirtukų vairuotojais.
Manau, atėjo laikas padaryti kažką panašaus, ką yra padariusios nemažai civilizuotų Europos valstybių – uždrausti paspirtukų eismą pėstiesiems skirtuose šaligatviuose, apriboti jų greiti, na, ir jų pačių saugumui – įpareigoti dėvėti šalmus.
Apie važinėjimą dviese ant vieno paspirtuko negali būti nė kalbos. Ypač šiurpu matyti, kai tėvai taip vežiojasi mažus vaikus. Gal nepatikėsite, bet vieną kartą atvipo žandikaulis, kai pamačiau jauną mamą, kuri ant paspirtuko vežėsi nešioklėje pasikabinusi kūdikį.
Nesu prieš paspirtukus, riedžius ir kitas panašias priemones, esu prieš džiunglių įstatymus, skirtus jų valdytojams. Pėsčiajam eiti Vilniaus šaligatviu – kone tas pats, kaip eiti važiuojamąja gatvės dalimi.
Neįmanoma ramiai pavedžioti šuns, neįmanoma išeiti pasivaikščioti su vaikais, nes iš nugaros visada gali, kas nors atzvimbti paspirtuku. Dviratininkai pastarojo mero valdymo metais taip pat išnaglėjo, bet vėlgi čia visko neaprėpsiu, todėl šįkart tik apie paspirtukus.
Brangieji, kai vairuojate paspirtuką, neįsivaizduokite, kad kiti ant šaligatvio taip pat rieda vien tiesia linija kaip ir jūs. Pėstysis gali sustoti, apsisukti, staigiai paeiti į šalį.
Šuo, vedamas ant pavadėlio, gali mestis į kitą pusę, vaikas, pamatęs įdomesnį akmenuką, gali šoktelėti į priešingą pusę. Ir jei sumanysite kaltę versti tėvams, kad šie nuolat nelaiko vaiko už rankos, pamąstykite – ar normalu, kad net iš šaligatviu einant su vaiku, reikia jį laikyti prie savęs, kad tik nepasitrauktų per pusmetrį?
Tai velniop tada tuos šaligatvius, visi judėkime vienoje erdvėje kaip Mumbajuje ar Džakartoje ir tebūnie, kas išgyvens, tas. Iki šiol pėsčiajam ant šaligatvio eiti buvo saugu, nes tam šaligatvis ir skirtas jis - būtent pėstiesiems, būdingam judėjimo greičiui ir pobūdžiui.
Per pastaruosius ketverius metus nesuskaičiuojamą daugybę kartų mačiau, kaip tėvai „gelbėja“ vaikus nuo paspirtukų, kaip paspirtukininkai nugriūva užsikabinę už šunų pavadėlių, teko matyti ir parblokštą pudeliuką, na, o baisiausia, ką mačiau, tai parversta senutė su praskeltu paakiu, kai paspirtukas užkabino jos lazdelę.
Bet Vilniaus miesto merui tikriausiai vienodai rodo, nes apskritai visos sostinės eismo reformos yra orientuotos į „norintį džiaugtis“ paauglį. Senukai, vaikai, augintiniai mieste neegzistuoja.
Neegzistuoja ir žiema (todėl jums tikrai nereikia automobilio, užteks ir dviračio, paspirtuko ar riedžio), neegzistuoja gausios arba nelabai gausios šeimos, kurios autobusais nesuvežios visų vaikų į mokyklas ir darželius, nespės į darbus.
Visi Vilniuje gyvena ir dirba centre ir, kaip ir meras gali tiesiog pėstute keliauti į darbą visais metų laikais. Daug tų Vilniaus žaizdų, tačiau tikiuosi, kad artimiausiu metus bus išspręstas bent jau paspirtukų klausimas.
Siųskite savo nuomones ir laiškus pilieciai@delfi.lt
