Gyvenau Norvegijoj, dabar esu grįžęs į Lietuvą. Prieš pusantrų metų nusipirkau šuniuką iš tikrai žymaus rotveilerių veislyno. Veisėja rotveilerių klubo prezidentė, tarptautinė teisėja, jos veislynas turi Lietuvos kinologijos draugijos veislyno statusą. Todėl kažkaip nekilo mintis, kad gali apgaut. Bet apgavo.
Kaip tik tuo metu išlindo daugyklų skandalas, todėl buvo labai nemalonu. Išėjom su advokate ilgą teismų kelią, ir laimėjom bylą pagal visus punktus. Taip pat veisėja buvo nubausta Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos dėl žiauraus elgesio su gyvūnu, mano šunimi.
Trumpai apie situaciją.
Šių metų kovo 31 Kauno apygardos teismas padėjo tašką, Hugo (mano pirktas šuo) byloje ir konstatavo, jog MB „Rojaus Slėnio Surya“ pardavė šunį su neaptartais trūkumais.
Hugo turėjo didesnį nei 4–5 mm. sąkandžio problemą ( iš tikro buvo 10–12, kai pas mane atvyko, turiu veterinarų pažymas). Tačiau Veisėja pamažino skaičių.
Šuniui buvo mechaniškai patrumpintos pieninės iltys, nukarpytos šuns nagų kirpimo žirklėmis, tą padarė veisėjas. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus to veisėjas negali daryt ir tai yra žiaurus elgesys su gyvūnu.
Veisėja už tai yra gavus baudą iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyos (VMVT), kurios sprendimą yra apskundus. Tačiau advokatei reikėjo pavargt, kol VMVT visgi skyrė baudą, nes nuo pat pradžių dangstė veisėją ir tame nematė nieko blogo.
Ir jis buvo kriptorchas (Kriptorchizmas, išvertus iš graikų kalbos, reiškia – paslėpta sėklidė). Na profesionalus veisėjas, rotveilerių klubo prezidentas, beveik 4 mėnesių šuniukui nepastebėjo kriptorchizmo. Ai bendrai pastebėjo, veisėjas sakė, kad tai buvo sėklidė.
Kas, esant sėklidei pilve, anot veterinarų, buvo nelabai įmanoma. Apgavo ir čia, nes tokiu atveju reikalinga kastracija, kuri yra ir sudėtingesnė, ir brangesnė.
Taip pat šuo buvo parduotas be eksporto sertifikato, su negaliojančiu kilmės dokumentu be, kurių aš tiesiog jo negalėjau įsivežt į Norvegiją, bet laimingo atsitiktinumo dėka pavyko. Lietuvos kinologu draugija tame nematė problemos, parduodant šunį į užsienį.
Man kreipusis į kinologų draugiją dėl šios situacijos, jie net nesiteikė man kažkuo padėt ar pasiaiškint tokią situaciją, tik vėliau sužinojau kodėl. Veisėja ir kinologijos draugijos prezidentė yra geros draugės ir priklauso viena kitos šunų klubam.
Ši byla parodė labai negražią kinologijos Lietuvoje pusę. Ypatingai nuliūdino Lietuvos kinologų draugija užsiimta pozicija ginti akivaizdžiai neteisingai besielgiančią veisėją. Teisme jie aiškino, jog jų nuostatai reiškia visai kitus dalykus, negu juose parašyta.
Užuot apgynę gerą veisėjų, kurių tikrai yra daug, vardą, stojo ginti blogąją veisimo praktiką, ją teisinti ir netgi ginti už asociacijos pinigus, surinktus jos narių. Lietuvos kinologų draugijai toks noras apginti veisėją visai asociacijai kainavo 1000 eurų, kurią priteisė teismas.
Už šuniuką mokėjau pilną kainą, kaip už sveiką su tvarkingais dokumentais. O gavau su nemažom sveiktos problemom apie, kurias nebuvau informuotas, ir negaliojančiais kilmės dokumentais.
Tikiuosi, kad mano istorija bus pamoka kitiems, kas pasitiki tokiomis įstaigomis.
