Ministrės Jurgitos Šiugždinienės pakeisti kvalifikaciniai reikalavimai mokytojams plės galimybes į mokyklas ateiti profesionalams iš kitų sričių, jie pedagogo kvalifikaciją galės įgyti jau dirbdami mokykloje, per dvejus metus nuo darbo pradžios. Antakalnio progimnazijoje dirbanti lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Bizaitė „Delfi“ teigė itin palaikanti tokį sprendimą.
„Aš pati baigiau pedagoginį ir po 15 metų esu tikra, kad nebūtina turėt pedagoginį išsilavinimą norint dirbt su vaikais. . Nors kiti ministrės sprendimai man nepatinka, būtent šitas yra geras. Gal ateis daugiau charizmatiškų žmonių į mokyklas“, – vylėsi J. Bizaitė.
Mokytoja teigė, kad yra pedagoginį išsilavinimą turinčių asmenų, kurie išvis neturėtų artintis prie vaikų.
„Mokytojo darbas yra beprotiškai sunkus, reikalaujantis ne tik dalyko žinių, bet ir tam tikrų psichologinių savybių, empatijos, charizmos. Kita vertus, mokytojo darbas yra nuostabus, nenuobodus, besikeičiantis, įkvepiantis. Labiausiai žaviuosi tais mokytojais, kurie net sulaukę garbaus amžiaus geba būti jautrūs ir įdomūs mokiniams, žaviuosi tais, kurie nepabėgo iš mokyklų, nors daugybę metų švietimo sistema ritasi tik žemyn, o ir mokytojų autoritetas neauga. Esu tikra, kad mokytojais ne tampama, o gimstama.
Tikriausiai būsiu nepopuliari, bet yra mokytojų, turinčių pedagoginį išsilavinimą, kuriems išvis nederėtų artintis prie mokinių. Ir tikrai tokių visi esame sutikę ar bent girdėję nemalonių istorijų. Esu savikritiška, dažnai pagalvoju, kokia prasta mokytoja buvau baigusi studijas, kiek daug tada nemokėjau, kiek daug nemoku ir dabar. Kiekviena diena mokykloje yra neįkainojama. Bet pažįstu ne vieną mokytoją, kuris jaučiasi neklystantis, nors jo kasmet bent viena klasė atsisako, nes negeba jos valdyti, su mokiniais elgiasi netinkamai, nejautriai, kelia balsą, negerbia jų arba tiesiog neranda ryšio.
Yra tekę sutikti mokytojų, kurie buvo atsakingi ir darbštūs studentai, vėliau tapo atsakingais mokytojais, nuoširdžiai stengėsi, kad pamokos būtų įdomios, bet jokios pastangos, jokie metodai nepadėjo, klasėse nuolat vyravo chaosas, triukšmas, barniai. Taip pat teko matyti ne vieną mokytoją, kuris be jokių aktyvinančių metodų, be žaidimų ir kitokių linksmybių, tik su vadovėliu rankose, o kartais ir be jo, geba sukaustyti mokinių dėmesį nuo pamokos pradžios iki paskutinės minutės. Todėl esu tikra, kad ne tik pedagoginis išsilavinimas lemia, ar žmogus gali dirbti su vaikais, bet ir asmeninės savybės“, – teigė ji.
Mokytoja taip pat sutiko abejojanti teorinio pedagoginio išsilavinimo nauda.
„Kiek iš mūsų, turinčių pedagoginį išsilavinimą, atsimena studijų metais išmoktą psichologijos ir pedagogikos teorijos kursą? Aš neprisimenu nieko. Patirties įgijau dirbdama. Kai pagalvoju apie save jauną, atėjusią dirbti į mokyklą iškart po studijų baigimo, pasidaro nejauku, nes tikrai nebuvau gera mokytoja, nors ir tada jaučiau mokinių meilę ir pagarbą. Ir dabar turėdama penkiolika metų patirties mokykloje į kai kuriuos savo sprendimus žiūriu kritiškai. Mokykloje mokomės kasdien. Kiekvienas vaikas yra unikalus ir joks teorijos žinojimas nepadeda spręsti problemų.
Studijos universitete buvo naudingos tik dėl dalyko žinių ir pedagoginės praktikos, kurios metu daugelis galėjo pajusti, ar gali tuo keliu eiti toliau, o gal reikėtų pasiieškoti kitokio darbo. Nesakau, kad visai nereikalingas pedagoginis išsilavinimas, bet toks, koks jis buvo pastaraisiais metais, naudos davė mažai ir dabar matome to rezultatus. Į mokyklas pateko nemažai žmonių, kuriems geriau sektųsi dirbti su popieriais, o ne su vaikais. Pateko ir daugybė mokytojų, kurie negeba parašyti sakinio be klaidų. Ar tai nesmukdo mokytojo autoriteto? Mokytojas turi būti visapusiškai išsilavinęs žmogus, turi puikiai išmanyti savo dalyką, būti raštingas, pilietiškas, laikytis įstatymų, gerbti savo valstybę ir jos vaikus. Mokytojas gali klysti, bet turi nebijoti pripažinti savo klaidų ir pats mokytis, nes tik toks mokytojas yra stiprus ir pasitikintis savimi. Ar tikrai to išmokstama universitetuose?“ – klausė J. Bizaitė.
Mokytoja pažinojo ir puikių mokytojais galėjusių tapti specialistų, kurie nesiryžo dėstymo imtis vien dėl teorinio pedagoginio išsilavinimo trūkumo.
„Šiuo metu mokyklose trūksta mokytojų. Girdime kalbas, kad dar po kelių metų iš viso nebus kam mokyti, nes vyresni mokytojai išeina, o jaunų neatsiranda. Tokia situacija verčia imtis įvairių priemonių, kuriomis tikimasi pritraukti daugiau jaunų žmonių į mokyklas. Pažįstu ne vieną matematiką, istoriką ir chemiką, kurie kažkada turėjo svajonę padirbėti mokykloje, bet nenorėjo iš naujo studijuoti, kad įgytų pedagoginį išsilavinimą, o persikvalifikavimas taip pat buvo per brangus laiko ir pinigų atžvilgiu. Geras savo srities specialistas, drąsus ir įdomus žmogus, suburiantis aplink save minias, greičiausiai būtų ir geras mokytojas“, – sakė ji.
J. Bizaitė išsakė nuomonę ir apie kitus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotus pokyčius bei atsakė, ko mokytojams trūksta labiausiai.
„Esu kritiška šiai Švietimo, mokslo ir sporto ministrei turbūt todėl, kad labai daug tikėjausi. Tikėjausi, kad tikrai bus imamasi rimtų priemonių pertvarkant švietimą. Nors šiuo metu esu patenkinta savo dabartine darboviete ir skaidriai joje tvarkomais finansais, bet girdime daugybę istorijų, kai direktoriai įdarbina savo giminaičius, o etato dalį atima iš mokytojų, ant kurių pečių laikosi mokykla. Kol kas negirdžiu, kad ši problema būtų kaip nors sprendžiama. Iki šiol nematau prasmės ir „Tūkstantmečio mokyklų“ koncepcijoje. Iš kiekvienos skambios reformos išplaukia daugybė visokių mokymų, seminarų ir paskaitėlių, kuriomis iš esmės nesikeičia švietimo situacija, o tik veltui švaistomi valstybės pinigai.
Mokytojai per visus savo darbo metus sukaupė nemažą pluoštą visokių pažymėjimų, iš kurių realios naudos buvo mažai. Nematau prasmės ir stipendijose, kuriomis tikimasi pritraukti daugiau pedagogikos studijas besirenkančių, nes gabiausi mokiniai tikrai nesusivilios 300 eurų stipendija žinodami, kokie atlyginimai jų laukia baigus studijas. Negaliu pagirti ir dėl kilsiančių algų nuo sausio mėnesio, nes esant tokiai infliacijai, mokytojai tiesiog nepajus tų kelių procentų prie atlyginimo.
Reikšmingai pakelti atlyginimai, įkvepianti aplinka, pasitikėjimas mokytoju išspręstų pedagogų stygių ir su laiku mokyklose neliktų ir keliančių balsą, ir beraščių. Jokios stipendijos neišgelbės. Bet tikrai noriu pagirti ministrę dėl galimybės įsidarbinti mokyklose be pedagoginio išsilavinimo. Nors šis sprendimas mokytojų tarpe sulaukė daug kritikos, nuogąstavimų, kad dabar bet kas galės vaikus mokyti, kad visai kris mokytojų prestižas, aš manau kitaip. Kaip jau minėjau, esu tikra, kad ne kiekvienas pedagoginį išsilavinimą turintis mokytojas gali dirbti su vaikais, kartais tai pasimato ne iš karto, todėl nematau nieko blogo, jei ateis jaunas specialistas į mokyklą, kuris nori ir gali. Juk šiame ministrės sprendime nesakoma, kad visiškai nereikia pedagoginių žinių, tų žinių bus įgyjama dirbant ir mokantis.
Jau ir dabar kai kuriose mokyklose tokia praktika taikoma, kuri kartais pasiteisina, o kartais ne, bet tikrai neturėtume užkirsti kelio norintiems ir galintiems dirbti mokyklose tik dėl to, kad jų diplomuose neįrašyta mokytojo kvalifikacija. Ne pedagoginiu išsilavinimu žmogus įgyja empatijos. Aišku, nors sprendimas, mano manymu, geras, tačiau kyla klausimas, kiek bus norinčių dirbti už juokingą algą ir su 30 mokinių klasėse“, – svarstė J. Bizaitė.
