Naugarduko ir Naujamiesčio apylinkės Vilniuje buvo atnaujintos poilsio vietomis bei žaluma, augalais. Projektas baigtas įgyvendinti 2021-ųjų metų pradžioje. Žinia, mažiesiems pirkimams įgyvendinti nereikalingas konkursas, tad projektus atliko savivaldybės be konkurso pasirinkta įmonė.
Įmonė, kaip vėliau paaiškėjo, buvo mero Remigijaus Šimašiaus dabartinės gyvenimo partnerės. Taigi, vienam „Delfi“ skaitytojui kilo klausimas dėl projekto originalumo. Pagal viešai prieinamus duomenis jis paskaičiavo, kiek viskas kainavo, ir suabejojo, ar užsienio praktiką primenantis projektas buvo vertas tokių pinigų.
„Nerimsta mūsų mero R. Šimašiaus vedybinės istorijos aidai ir tai, kiek jis buvo dosnus savo išrinktajai. Žiniasklaidoje pateikta informacija apie nemažai užsakymų, kuriuos gavo ar laimėjo „DO Architects“ – įmonė, kurios viena iš savininkų ir yra trečioji mero žmona.
Meras visais įmanomais būdais, tiek Vilniaus miesto savivaldybės oficialiuose pranešimuose, tiek savo feisbuko profilyje ir net spaudos konferencijoje gyrė savo žmoną Gilmą Teodorą Gylytę kaip labai gabią architektę ir daug originalių idėjų turinčią asmenybę, todėl savivaldybė neišvengiamai turėjo pirkti paslaugas ar kūrybines idėjas iš „DO Architects“.
Neginčijame, matyt taip ir yra. Tačiau ar visos idėjos, už kurias meras dosniai atsilygino savo žmonai ir jos įmonei yra tokios originalios ir vertos tokių pinigų?
2021 metų kovą miesto meras R. Šimašius savivaldybės svetainės pranešime „Vilniečiai, kurie savo rankomis kuria žalią miestą“ pasidalino padėka „studijai „DO Architects“ su Gilma Teodora Gylyte priešaky – už tai, kad ir savivaldybei, ir gyventojams geru pavyzdžiu – projektais Naugarduko ir aplinkinėse Naujamiesčio gatvėse padėjo suprasti, kaip gatvės gali būti paverstos ne tik alėjomis, bet ir parkais.“
Žiūrim, ir už ką gi meras dėkoja žodžiu? Nors prieš tai jau atsidėkojo ir finansiškai, aišku, iš mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų.
Per „Naujamiesčio rajono Vilniuje analizės ir vystymo strategijos rengimas. Mažos vertės pirkimas“ Vilniaus miesto savivaldybė 2019 m. vasarį sumokėjo 9990 eur + PVM, o po metų (2020 m. balandį) vėl už „Naugarduko gatvės humanizavimo projektas. Mažos vertės pirkimas“ sumokėjo dar 9950 eur + PVM. Dar po metų, 2021 m., vėl panaši tema ir panaši suma: „Vilniaus miesto gatvių medžiagiškumas ir mažosios architektūros detalizacijos. Kartu su kitomis atrinktomis komandomis kuriamas Vilniaus miesto gatvių standartas. Mažos vertės pirkimas“ ir vėl suma, kuriai nereikia konkurso – 9900 eur + PVM.
Tačiau Naujamiesčio ir Naugarduko gatvių humanizavimo idėjos yra tiesiog Niujorko miesto humanizavimo projektų ir rekomendacijų kopija. Nesunku pasigūglinti, įvedus į paiešką „New York street humanisation projects“ ir rasite ne tik rekomendacijas, projektinius pasiūlymus, bet ir atliktų projektų pavyzdžius. Ir ar reikia už tai mokėti beveik 20 000 eurų plius PVM.? Vilniaus savivaldybės įmonės tai padarytų nemokamai, nes ar taip, ar taip gauna finansavimą iš savo steigėjo. Dar daugiau, vyriausiasis miesto architektas M. Pakalnis, sekdamas gerąja miestų mažosios architektūros praktika, tikrai galėtų kreiptis ir gauti iš Niujorko ar kito miesto savivaldybės mažosios architektūros pavyzdžių, ir taip sutaupyti miesto pinigus bei semtis idėjų tobulinant miesto architektūros viziją.
Kita vertus, kas tinka tankiai apgyvendintam Niujorkui, nebūtinai tinka Vilniui, kuris yra vienas žaliausių miestų pasaulyje. Vilniaus savivaldybė galėtų paskelbti, kiek kainavo šie projektai, gamyba, atvežimas, montavimas ir taip toliau, nes dauguma jų neprigijo ir stovi tušti, išskyrus mero feisbuko nuotraukas spaudos konferencijos metu.
Pavasarį savivaldybės įmonė „Grinda“ bandė pastatyti tokį vieną gaminį Naugarduko gatvėje, kuris prastovėjo mėnesį nebaigtas, o paskui dėl aukščių skirtumo buvo išvežtas ir, matyt, rūdija „Grindos“ bazėje. Už svetimas idėjas, kurios yra internete, tiek mokėti tiesiog nepadoru. Gal būtų užtekę ir viešo pagyrimo žodžio iš mero/vyro lūpų?“ – klausė skaitytojas.
Vyriausiasis miesto inžinierius Anton Nikitin paaiškino tokį pasirinkimą.
„Daugelis pasaulio miestų turi savo principus ir taisykles gatvėms, pastatams, mažajai architektūrai, želdiniams, grafiniam dizainui ir panašiai – tam, kad miestas būtų vystomas harmoningai ir vientisai. Jautėme poreikį pagaliau pradėti į gatvę žiūrėti kaip į visumą. Standartą sukurti paskatino gatvėse jau vykstantys pokyčiai, kuriuos vilniečiai spėjo įvertinti vis dažniau pasirinkdami judėjimą dviračiu, pėsčiomis, viešuoju transportu.
Lietuvoje projektuojant gatves iki šiol dažniausiai vadovautasi sovietinio urbanizmo tradicija, todėl norėjosi radikaliai keisti kryptį į šiandienes pasaulines tendencijas.
Del aiškios ir suprantamos struktūros, kaip analogas buvo pasirinktas Niujorko gatvių standartas – jis, kaip ir Vilniaus, yra suskirstytas į geometrijos, želdynų, mažosios architektūros ir dangų dalis. Rengiant Vilniaus standartą pasinaudota tik Niujorko dokumento struktūra, tačiau visi sprendiniai šiose dalyse pritaikyti išskirtinai Vilniui: geometrijos sprendimai sprendžia, kaip optimaliai išnaudoti visą gatvės plotį įvairiems judėjimo būdams ir želdiniams, želdynai parinkti pagal Vilniaus klimato zoną, mažoji architektūra pritaikyta prie Vilniaus architektūrinio charakterio, dangos parinktos pagal miesto mastelį ir naudojimo ypatumus.
Taip pat išskirtinai Vilniui sukurti 12 gatvių principų, kurie kalba, kas vertybiškai svarbu ir būtina būtent šiandienos Vilniaus gatvėms ir kalba apie pagrindinius pokyčius, kaip miesto gatves paversti patogiomis visiems eismo dalyviams“, – teigė A. Nikitin.
