Dar juk laukia visas ruduo, dar savaitgaliai, o ir vaikų atostogos bus – kelionės su vaikais, trumpesnės ar ilgesnės, nesibaigia visus metus.
Kasmet – į kelią
Turime tradiciją – kiekvieną vasarą su savo trijule (du pradinukai ir vienas darželinukas) važiuoju atostogauti. Viena pati. Dažniausiai – į Latviją arba į mūsų lietuvišką pajūrį. Kai pirmą kartą susiruošiau važiuoti tolėliau nuo namų, o vaikai buvo visai mažyčiai, draugė sukiojo pirštą prie smilkinio: „Kodėl tu ten trenkiesi? Kur arčiau galėtumėt juk...“
Kodėl trenkiuosi? Na, dėl to, kad noriu pakeisti aplinką, kad noriu vaikams parodyti ką nors, ko jie dar nematę (pvz., jūrą; na ir kas, kad jie visai maži), kad man patinka keliauti ir galiausiai man patinka iššūkiai. Tai tarsi savęs išbandymas. Ar galėtume arčiau? Tai aišku, kad galėtume, bet nesinori. Norisi toliau. O ir jūros arčiau nėra (mes vilniečiai).
Kaip per atostogas neišsikraustyti iš proto
Taigi mano pirma įžvalga – mažiau bijoti ir klausyti kitų. Kai draugė mane saugodama (tik nežinau, nuo ko) pripiešė visokių scenarijų, kas gali nutikti (sugesti mašina vidury miškų, kuris nors vaikas gali susirgti, man tiesiog bus sunku susitvarkyti su trim ir t. t.), aš, prisipažinsiu, pajutau abejonės krislelį: o jei išties nesusitvarkysiu, o jei bus labai sunku, o jei... o jei...
Laimei, kad abejonių buvo tik krislelis. Kodėl siūlau nebijoti? Ogi todėl, kad bijodami mes dažnai prarandam gyvenimo džiaugsmą ir netenkame tų akimirkų, kurias galėjome patirti, jei nebūtume bijoję. Taip nutiko ir man – atostogos su vaikais man visad ypatingos ir išskirtinės. Ir su daug daug nuostabių akimirkų, kurias būčiau iškeitusi į baimę.
Dar viena įžvalga, paremta mano pačios patirtimi, – labiau pasitikėti vaikais. Neretai tėvai galvoja: bus sunku, vaikas neišsėdės, jis pervargs, jam bus neįdomu, jis neklausys ir t. t. Nebandęs – nežinosi. Tai viena. O kita, tikrai dažnai būna taip, kad vaikas „nepateisina lūkesčių“, – žiūrėk, ir lėktuve gražiai išsėdi, ir prie jūros elgiasi kaip ne laukinis, ir kavinėje pavalgo sėdėdamas, o ne stovėdamas ant galvos.
Prieš kelionę – kalbėtis su vaikais. Aišku, kalbėtis reikia ne tik prieš kelionę, bet ir visada, tačiau prieš kelionę – ypač. Ir pradėti – ne išvakarėse, o kad ir prieš kelias savaites. Tai savotiški namų darbai.
Ką mes kalbėdavom? Prieš važiuojant pirmą kartą į pajūrį rodžiau jūros nuotraukų, sekėm pasaką apie gintarinę pilį, daug pasakojau apie gintarą, rodžiau nuotraukų, planavom, ką veiksim, ką norėsim pamatyti ir nuveikti. Ir vis primindavau, kaip pridera elgtis viešose vietose, ką daryti ir ko nedaryti. Tai, be jokios abejonės, primenu ne tik prieš kelionę, bet prieš ją akcentuoju daugiau ir dažniau.
Jokių lūkesčių! Ši mano įžvalga tinka ir tėvams, ir vaikams, bet pirmiausia, žinoma, tėvams. Atostogos gali būti visokios, ir tvirtinti, kad „mes labai puikiai pailsėsime, bus geras oras, aplankysime tą ir tą, nueisime ten ir ten“, tikrai nereikia, nes gal nutiks taip, kad ištisas dienas pliaups lietus, o gal pusės vietų aplankyti nespėsit ar tiesiog nenorėsit, nes pasikeis planai. Tad jokių lūkesčių ir tikslių planų. Vaikams.
Planas suaugusiems
O suaugusiems tikslus planas, mano galva, būtinas. Visada turėjau pasidariusi tokį paruoštuką: vietos, kurias norėčiau aplankyti, jei tai uždaros vietos – jų darbo laikas, telefono numeriai, adresai; keletas kavinių, kur galima pavalgyti su vaikais; planas saulėtoms šiltoms dienoms ir planas, jei lytų.
Pirmoje mūsų ilgesnėje kelionėje į Lenkiją šitas paruoštukas labai pasiteisino, visais 200 procentų. Beje, mes aplankėme dar daugiau vietų, nei buvau pasižymėjusi, – pakeliui rasdavom ką nors verto dėmesio. Toks planas labai sutaupo laiko kelionėje, nes atsikėlus ryte jau nereikia sukti galvos, kur čia nuvažiuoti, ką pamatyti, gal geriau čia, o gal ten... Galiausiai galima duoti pasirinkti vaikams (galima balsuojant, jei šeima didesnė), kur šiandien važiuosite – ar, tarkim, į zoologijos sodą, ar į žaidimų parką.
Kai ateina laikas susidėti kuprines, mane ištinka liūdesys. Labai nemėgstu šio darbo, labai! Ir vien dėl to šiais metais savo mokyklinukams pavedžiau užduotį susidėti patiems, aptarus, ką reikėtų paimti. Labai knietėjo peržiūrėti, ar viską pasiėmė, ar nepamiršo ko svarbaus, bet kadangi savo daiktus dėjausi paskutinę minutę (mat vis nustumiu šį darbą kuo toliau...), tai jau nebuvo nei laiko, nei jėgų tikrinti.
Ir jie buvo pasiėmę viską, ko reikėjo! Nepritrūko visiškai nieko. Pagalvojau, jei ir būtų ko pritrūkę, tikrai be to išgyventų, o kitą kartą jau gerai prisimintų, kad reikia nepamiršti. Dar jie kiekvienas turi nedideles kuprinytes, kurias su savimi ima visada, kad ir kur keliautume, kad ir kokiam laikui – tarkim, net ir dienai. Ten jie įsideda gerti, užkandukų, sausų ir šlapių servetėlių, jei nori, kokį žaisliuką. Viskas visada po ranka ir nereikia zizti: mama, gert, mama, servetėlės...
Veikla mašinoje ne ką mažiau svarbi... Bent jau mums. Pamenu, kai pirmą kartą išvažiavom į Latviją iš Vilniaus, dar net nespėjus mums išsukti iš miesto, vienas manųjų paklausė: „Ar dar daug liko važiuoti?“ Ir tada aš supratau, kad planuodama kelionę praleidau vieną labai svarbų etapą – ką veikti mašinoje. Maniškiai važiuoti mėgsta, bet... ne 4 valandas, nors ir su pertraukomis.
Ką veikiam automobilyje mes? Na, aš vairuoju. Gera proga paplepėti su vaikais apie viską, tik svarbiom temom geriau kalbėti kelionės pradžioje, nes paskui jau jie būna pavargę... Žaidžiam žodžių žaidimus, pvz., vienas pasako pirmą žodžio raidę, o kiti paeiliui užduoda klausimus, į kuriuos galima atsakyti tik „taip“ arba „ne“, kol išsiaiškinam, koks tai žodis; paeiliui vardijame žodžius iš pasirinktos raidės; kuriame savo pasaką: vienas pasako sakinį, kitas pratęsia ir t. t.; kuriame eilėraščius...
Kartais vaikai užmiega, kartais žaidžia su savo pasiimtais žaislais, kartais stojame pramankštinti kojų ir užkąsti, klausomės dainų ir kartu dainuojame. Esame sutarę: mašinoje – jokių telefonų. Tai šeimos laikas, taigi kuo daugiau bendraujam. Taip, duoti telefonus būtų labai paprasta – tylu, ramu. Bet aš pati nenoriu tos tylos. Mes ir taip kasdien sulindę į darbus, į reikalus, tai jei dar tylėsime būdami visi kartu... Man įdomu bendrauti su savo vaikais, aš tiek sužinau visko, jie neretai mane nustebina savo įžvalgomis, pasakymais, ir tai puiki proga tvirtinti ryšį ir dėti pamatus jų ateičiai. Gal skamba ir labai rimtai, bet, esu tikra, yra būtent taip.
Dar vienas dalykas, dėl ko automobilyje gali kilti tikra revoliucija, – kas kur sėdės. Manieji dabar jau netgi turi grafiką, pagal kurį pasižiūri, kas kokioje vietoje sėdės, nes kažkodėl jiems viena atrodo geresnė, kita jau ne tokia gera ir pan...
„Mamos valandėlė“
Per atostogas su vaikais – laikas sau labai svarbus. Netgi tada, kai važiuoji be jokio kito suaugusio žmogaus. Ne, aš jų nepalieku vienų namie ir neinu siaubti barų. Aš tiesiog renkuosi aplankyti ir tas vietas, kurios man patinka. Per vienas mūsų atostogas visą dėmesį skyriau tik vaikams: ėjom ten, kur jie norėjo, kur jiems buvo įdomu, diena iš dienos. Ir aš labai pavargau. Po atostogų norėjau dar atostogų. Tik sau.
Taip, būnant su trim nedideliais vaikais nelabai kur pabūsi viena, bet bent mažyčius dalykus padaryti galima. Tai jau geriau nei visiškai nieko. Ką darau aš? Į atostogų savaitę įpinu bent porą dienų, kai aplankyti pasirinktos vietos įdomios man. Galbūt tai pasivaikščiojimas po miestą, muziejus ar pan.
Pamenu vieną tokią dieną Latvijoje. Labai norėjau aplankyti keletą maldos namų ir muziejų. Vaikai, žinoma, ėjo kartu. Maniau, zys iki begalybės (čia tas punktas – labiau pasitikėk savo vaikais), atsibos jiems, bet ne! Na, tik į pabaigą jau jie norėjo „ko nors įdomiau“, tai vakarą užbaigėm žaidimų aikštelėje. Pamenu, kai einant į dar vienus maldos namus sūnus paklausė: „Mama, o kiek čia tų pilių mes dar apžiūrėsim?“
Be to, paprašau savo vyriausiosios, kad pažaistų valandžiukę su jaunesniais ir leistų mamai ramiai pasėdėti terasoje su kava.
Pastaruoju metu mūsų lietuviškame pajūryje visuomet renkamės gyventi toje pačioje vietoje, ten puikus kiemas žaisti vaikams, namukas – su terasa, taigi sėdėdama terasoje ir gerdama ramiai kavą galiu matyti žaidžiančius vaikus. Ir netgi paskaitau knygą. Su vaikais nuo mažens visada kalbuosi, kad mama turi turėti valandėlę sau, netgi ir vadinam „mamos valandėle“, – atsipūtusi mama bus linksmesnė, turės daugiau jėgų ir galės nuveikti daug smagių dalykų kartu. Netgi palyginu su telefonu – kai mamos baterijos nusenka, kaip kad telefono, ji negali „veikti“ visu pajėgumu.
Dar vienas mano triukas – atsikelti valandą anksčiau už vaikus, bet, prisipažinsiu, tai man sunkiai įvykdoma užduotis. Visų pirma, nors iš vakaro būnu pasiryžusi atsikelti, ryte mane palaužia silpnumo akimirka ir meilė miegui. Neretai sutrukdo ir kitas dalykas, kuris vadinamas kiaulystės dėsniu, – jei paprastai vaikai keliasi, tarkim 8 ryto, tai tą kartą, kai noriu anksčiau atsikelti aš, jie pabunda kokią 7 ar netgi 6! Ir ne dėl mano keliamo triukšmo. Aš atsikeliu tyliai tyliai, jiems paprastai netrukdo ir birbianti už lango žoliapjovė, bet tai, kad suseka, kai mamos nėra lovoje, išties įdomus reiškinys.
Kaip aš juokauju, svarbu tinkamai paskirstyti darbus, laikytis režimo, ir jau gali ramiai atostogauti. Net ir per atostogas kiekvienas turim savo pareigų, tarkim, susitvarkyti aplinką – kai pavalgom, susitvarkom stalą ir išplaunam indus (paeiliui). Kas rytą prieš kur nors važiuojant ar einant kiekvienas susiruošia savo kuprinėles – įsideda, ko reikės.
Kalbant apie režimą – nesu ta mama, kuri per atostogas liepia vaikams lygiai 9 vakaro gulėti lovose ir 7 ryto žadina juos. Bet puikiai žinau: jei vaikai jausis pavargę, neišsimiegoję, bus sunku ir jiems, ir man. Taigi stengiamės labai nenaktinėti ir verčiau atsikelti ankstėliau – man taip nuostabu pasitikti tingų švintantį rytą... Jis net kvepia kitaip.
„Mama, nupirk!“
„Mama, nupirk!“ Labai girdėta frazė, tiesa? Prieš atostogas aiškiai susitariam, kiek galiu skirti jų pramogom. Tam net turime atskirą piniginę. Ir viskas. Daugiau – nė cento.
Beje, grįžę iš vienų atostogų jie jau pradeda taupyt kitoms ir turi prikaupę kažkiek „savo“ pinigų. Juos pasiima ir atostogaudami leidžia, kaip ir kur nori. Aišku, man įsikišant ir pakreipiant įvykius tinkamesne vaga... Tas iš tiesų labai gerai veikia – konkreti nustatyta suma. Aišku, reikia padėti apskaičiuoti, suskaičiuoti, kiek liko, paaiškinti, jei dabar išleis tiek ir tiek, liks štai tiek. Vyriausioji jau labai neblogai orientuojasi pati ir netgi apgalvoja, kad visgi šio daikto nepirks, nes jis brangus, paieškos tokio pigesnio arba išvis atsisakys.
O svarbiausia, kaip sau visada kartoju – požiūris į situacijas ir teigiamas nusiteikimas. Jei situacijos pakeisti neišeina, tai požiūrį į ją – tikrai galima!
