Iškart įtariau negerą – kažkas juos atvežė ir paliko likimo valiai miške. Aplink – jokių gyvenviečių, o ir kur jie, maždaug dviejų mėnesių mažyliai, nukeliautų. Taip ir tupėjo vargšeliai po krūmu, kol tik atsitiktinumo dėka sustojau.
Kačiukai atrodė tvarkingi, blizgančiu juodu ir pūkuotu kailiu, tik akivaizdžiai alkani. Bet ir linksmi, žaismingi – nors ir kniaukė, prašydami maisto, nepamiršdavo padūkti, pasivartyti ir pasipešti. Miela buvo žiūrėti į šiuos žavius mažus padarėlius, juolab ir mano namuose yra tris katės.
Bet ką gi dabar daryti nuošaliame kelyje, kur per valandą pravažiuoja vos kelios mašinos? Tuo labiau, kad aš pats su motociklu, artimųjų su transportu, kurie galėtų atvažiuoti ir juos paimti, neturiu. O ir nebegaliu trauktis, nes kačiukai seka mane iš paskos kaip paskutinę viltį, o ir baisu, kad neišbėgtų į kelią.
Iš pradžių skambinau 112, bet, akivaizdu, kad jie turi kur kas didesnių rūpesčių. Tada telefone ėmiau naršyti visas įmanomas gyvūnų globos organizacijas ir prieglaudas – deja, po darbo valandų prisiskambinti pavyko retam. O ir prisiskambinus arba paaiškėdavo, kad jie nepriima kačiukų arba kad tikrai jau niekas nevažiuos jų paimti, tuo labiau, ne Vilniuje.
Vakarėjo. Supratau, kad pagalbos galiu sulaukti tik iš pravažiuojančių mašinų. Visgi žmonės yra geri. Nors kelios mašinos ir nesustojo, bet gerokai daugiau buvo kitokių. Vienoje jų – šeima, važiavusi į Vilnių, kuri, nors kačiukų paimti ir negalėjo, bet davė jiems turėto plovo su vištiena ir vandens. Ir pažadėjo, kad po kelių valandų važiuos atgal ir gal galės juos priglausti.
Man liko tik laukti. O mieliems išmestiems ir alkaniems pūkuotukams – godžiai kirsti visai jų mitybai nesubalansuotą maistą. Bet pamačius su kokiu pasigardžiavimu jie ėdė ir lakė vandenį, tai jau bala nematė tos katiniškos dietos – bent jau bus sotūs mažyliai, nors ir be namų.
Toliau stabdžiau mašinas. Smagu, kad nuošaliame kelyje žmonės neišsigąsdavo sustoti ir paklausti, kas atsitiko. Žinoma, vieni tik skėstelėdavo rankomis, kiti svarstydavo kaip gali padėti, norint išgelbėti kačiukus. Bet aš su savo naujais globotiniais buvau pasiryžęs laukti kad ir iki nakties tų pačių iš Vilniaus grįžtančių žmonių.
Laimei, neprireikė – toliau stabdant kiekvieną mašiną, sustojo jauna šeima. Ir, išklausiusi mane, nusuko automobilį į šalikelę. Iškart supratau, kad su jais galėsime mažyliams padėti. Nors sustoję Raimundas ir Aurelija grįžinėjo namo, bet sutarėme, kad jie juos paims į namus, o iš pat ryto, važiuodami į darbą, atveš man į Vilnių. Puiku, pirmasis etapas nepalikti kačiukų miške išspręstas!
Toliau jau man teko spręsti, kur gi aš ankstų rytą juos dėsiu. Šiek tiek po septynių ryto, kaip ir buvome sutarę, Raimundas man perdavė kačiukus ir turėjau jiems rasti prieglaudą, kuri juos priimtų. Buvau pasiėmęs kačių maisto ir vandens ir susidaręs sąrašą įmonių, į kurias kreipčiausi joms pradėjus dirbti.
Tačiau pirmasis variantas – „Tautmilės prieglaudėlė“ – pasirodė geriausias sprendimas. Nors ten atvažiavau gerokai prieš aštuonias ryto, atėjusi darbuotoja suprato situaciją ir pasiūlė susisiekti su atsakingu asmeniu. Kuris, išaiškinus kačiukų radimo aplinkybes, sutiko juos priimti, pasirūpinti priežiūra ir rasti jiems geriausius namus. Mažyliai buvo pavadinti „Buivydžių kačiukų“ vardu.
Taigi – laiminga pabaiga, o aš noriu perduoti didelį ačiū visiems sustojusiems ir padėjusiems kelyje. Šeimai, kurie negalėjo jų paimti, bet davė maisto ir vandens. Raimundui ir Aurelijai, kurie paėmė kačiukus nakčiai ir ryte juos atvežė į Vilnių. Ir labiausiai – prieglaudėlei, kuri daro svarbų ir kilnų darbą, kuriam reikia didelio pasišventimo ir sugebėjimo išsilaikyti iš aukojamų lėšų. Nes jei nesirūpinsime gyvūnais, kaip galėsime pasirūpinti žmonėmis?
