Gegužės mėnesį Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Socialinio darbo katedros organizuotoje nuotolinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Socialinių paslaugų prieinamumas asmenims COVID-19 pandemijos laikotarpiu“, virtualioje erdvėje subūrusioje 250 dalyvių, pranešėjai ir diskusijos dalyviai dalijosi gerąja patirtimi bei aptarė iššūkius, su kuriais tenka susidurti socialinių paslaugų įstaigoms. Konferencija organizavo Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Socialinio darbo katedra ir socialinių paslaugų įstaigų vadovų asociacija.
Socialinės paslaugos COVID-19 pandemijos akivaizdoje
„COVID-19 pandemija pakeitė pasaulį iš esmės, visuomenė patyrė ir vis dar patiria didelę krizę, kurios metu akivaizdžiai pamatėme, kokie pažeidžiami galime būti didelio netikrumo ir nerimo akivaizdoje. Pandemija niekam jokių išimčių nedarė. Siekdamos užtikrinti socialinių paslaugų prieinamumą, Lietuvos socialines paslaugas teikiančios įstaigos taip pat patyrė nemažai iššūkių, užduočių, kurių niekas anksčiau nemokė įveikti. Šis laikotarpis tapo nepaprastu atsparumo ir lankstumo išmėginimu visiems“, – kalbėjo Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Socialinio darbo katedros vedėja Virginija Kondratavičienė ir Kauno m. socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyriaus vedėja socialiniams reikalams Neringa Gudėnaitė.
Kauno kolegijos Socialinio darbo absolventė, Lietuvos socialinių paslaugų įstaigų vadovų asociacijos valdybos narė dr. Valentina Demidenko konferencijos metu dalijosi asociacijos įžvalgomis apie tai, kaip COVID-19 pandemija pakeitė socialines paslaugas teikiančių organizacijų darbą.
„COVID-19 pandemijos konteksto paliesti 2020-ieji visiems tapo iššūkių metais. Socialinių paslaugų įstaigoms teko ypatingai didelė iššūkių našta, nes jos privalėjo užtikrinti paslaugų teikimą net ir karantino sąlygomis“, – kalbėjo dr. V. Demidenko. Ji išskyrė šešis pagrindinius iššūkius, kuriuos įvardijo dauguma Lietuvos socialinių paslaugų įstaigų vadovų, rašoma pranešime spaudai.
„Pirmasis iššūkis – socialinių paslaugų nenutrūkstamumo užtikrinimas. Praktika parodė, kad daugelis socialinių paslaugų priskiriamos būtiniausioms paslaugoms, kurios negali būti nutrauktos net karantino metu. Socialinėms įstaigoms teko derinti saugumo ir paslaugų teikimo reikalavimus: atskirti klientų srautus, organizuoti izoliacijos patalpas stacionariose įstaigose, organizuoti saugų paslaugų teikimą nestacionariuose įstaigose, organizuoti iš dalies nuotolinį / nuotolinį grupinių užsiėmimų darbą ir pan.
Kitas iššūkis, su kuriuo susidūrė socialines paslaugas teikiančios organizacijos – darbuotojų ir klientų aprūpinimas asmens apsaugos ir higienos priemonėmis. Karantino pradžioje visoms socialinės įstaigos trūko šių priemonių, todėl spręsti šią problemą teko savarankiškai – ieškant rėmėjų, patiems siuvant kaukes ir pan. Taip pat galima išskirti ir padidėjusį klientų skaičių.
Pandemija išryškino ir dar labiau pagilino vienišų senjorų nepriežiūros, bedarbystės, smurto artimoje aplinkoje, vaikų nepriežiūros ir kitas problemas. Tad žmonių, kuriems potencialiai reikia socialinės, kompleksinės pagalbos – padaugėjo, o socialinių įstaigų paslaugų teikimo galimybės tapo apribotos ne tik finansavimo ir žmogiškųjų išteklių atžvilgiu, bet ir dėl COVID-19 įvestų ribojimų.
Reikėtų išskirti ir darbuotojų psichoemocinės būklės pablogėjimą: perdegimą, didelius darbo krūvius sudėtingomis pandemijos sąlygomis ir kt. bei klientų psichoemocinės būklės pablogėjimą, kuris dar labiau apsunkino soc. darbuotojų darbą. Ir, žinoma, darbuotojų bei klientų testavimo ir vakcinavimo procesų valdymo iššūkiai“, – pasakojo dr. V. Demidenko.
Išaugęs psichologinės pagalbos poreikis
Kauno apskrities moterų krizių centro vadovė Naura Daukšienė, skaičiusi pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje pastebėjo, kad pastarieji metai nestokoja iššūkių ir krizių centrams: „2020–2021 m. pastebimai padidėjo psichologinės pagalbos poreikis, besikreipiantys asmenys ypatingai dažnai akcentuoja socialines baimes, kurios kyla netekus darbo, sumažėjus pajamoms, susidūrus su sunkumais adaptuojantis naujoje krizinėje situacijoje.
Šeimose, kuriose ir taip vyravo įtempti santykiai, susidarius tokioms ar panašioms situacijoms, tie santykiai dažnai peraugdavo į smurtinius. Tai lemia ir priverstinis buvimas kartu, negebėjimas atskirti darbinių santykių nuo šeimos gyvenimo. Dar vienas faktorius, didinantis smurto riziką – alkoholis, kurio suvartojimas šiuo metu ženkliai išaugo. Jaučiama, kad pati visuomenė yra nuvargusi, nėra emocinio atsparumo, viso to pasekmė – agresija ir smurto proveržiai“, – pasakojo N. Daukšienė.
Ji taip pat atkreipė dėmesį ir į Lietuvos teisinę sistemą, apsunkinančią galimybes užbėgti smurtui už akių.
„Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai gauna pranešimus tik apie pradėtus ikiteisminius procesus dėl fizinio smurto. Mes nematome smurto užuomazgų, susiduriame jau tik su rezultatu. Būtent psichologinis smurtas, grasinimai, bauginimai susidoroti yra pirmieji signalai apie galimą fizinį smurtą.
Momentą, kai dar galima kažką padaryti, praleidžiame, nes apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme psichologinis smurtas pripažįstamas kaip viena iš smurto rūšių, tačiau baudžiamajame kodekse jis neegzistuoja. Tai reiškia, kad pranešimai apie tokį smurtą nefiksuojami ir pagalba asmenims, kurie kasdien patiria bauginimus dėl fizinio susidorojimo, patyčias ir terorizavimą – neteikiama“, – kalbėjo N. Daukšienė.
Tuo tarpu Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė (KOPŽI) atkreipė dėmesį, kad pagalba prekybos žmonėmis aukoms tampa vis sudėtingesnė, tuo tarpu nukentėjusiesiems pagalbą teikiantys specialistai vis dar yra pervargę, jų darbas – menkai apmokamas.
„Išnaudojimas prostitucijoje, priverstiniam nusikaltimų darymui, paslaugų ir pramonės sektoriuose įgauna vis modernesnes formas, pasitelkiamos naujos technologijos. Ką į tai gali atsakyti menkai apmokami, pervargę nevyriausybinio sektoriaus socialiniai darbuotojai, teikiantys sudėtingą kompleksinę pagalbą ne tik mūsų šalies gyventojams, bet ir migrantams iš Rytų Europos, Centrinės, Pietryčių Azijos, Afrikos? Iššūkių tikrai daug, tačiau yra ir gerų pavyzdžių, kaip antai Kauno savivaldybės lėšomis veikianti Sveikatos paslaugų programa neturintiems socialinio draudimo asmenims. Tiesiogine to žodžio prasme, ji išgelbėjo ne vieno mūsų kliento gyvybę“, – konferencijoje kalbėjo K. Mišinienė.
Kauno kolegijos Medicinos fakulteto dekanas, gydytojas Julius Dovydaitis konferencijos metu išryškino socialinio darbo specialistų ruošimo svarbą bei dėkojo šios srities atstovams už atsidavimą darbui. Pažymėdamas, kad profesinė veikla socialinio darbo srityje – tai tarnystė žmogui ir visuomenei, kuri neabejotinai, pašaukimo vedamam specialistui gali ne tik padėti realizuoti savo profesines ambicijas, bet ir patirti gyvenimo prasmės pojūtį.
