Nepaisant gerų valdžios norų, valstiečiams manifesto žinia pasirodė sunkiai įkandama. Veikiausiai ne vien ir net ne tiek prasta vertimo kokybė pakišo koją, kiek turinys: „Walszczionis žmones apturies sawa łajkie wisiszkas prowas luosu Kajminu giwentoju.“
Linkstame sureikšminti jubiliejus, tad jaučiu pareigą atkreipti skaitytojų dėmesį: šių metų kovo 3 d. sukaks 160 metų nuo 1861 m. vasario 19 d. (senuoju Julijaus kalendoriumi) paskelbto caro manifesto apie baudžiavos panaikinimą. Simbolinė data – proga pasvarstyti apie asmens laisvę.
Manifesto suteikta de jure, kada ji tapo valstiečio savastimi de facto? Kaip asmens laisvę suprato patys išlaisvinamieji? Per kiek laiko ir kaip ją įsisąmonino jų ainiai?
Iš pareigūnų pranešimų ir amžininkų atsiminimų kyla pasimetusių valstiečių vaizdas. Baudžiavos naikinimo programa numatė dvejų metų pereinamąjį laikotarpį, skirtą žemės nuosavybės santykiams nustatyti.
Tuo metu valstiečiai vis dar turėjo atlikinėti lažo arba činšo bei kitas prievoles dvarui. Žmonės, kuriems laisvė reiškė totalų priklausomybės nuo dvarininko atsikratymą kasdieniame gyvenime, turėjo nemaloniai nustebti, paraginti tęsti įprastus darbus dvare. Jautėsi nei pakarti, nei paleisti.
Nieko keista, kad netrukus imta kalbėti apie „laisvės pagal manifestą“ ir „tikros laisvės“ skirtį, laukta „teisingo manifesto“ paskelbimo vietoje šito įtartino, nesuprantamo.
„Tikra laisvė“ valstiečiui neatsiejama nuo ūkinio pagrindo po kojomis – žemės nuosavybės. Išraiškingas faktas: Užnemunėje, kur baudžiava panaikinta dar Napoleono kodeksu 1807 m., šio įvykio 50-metis minėtas tik 1914 m.
Ne, suvalkiečiai neapsiriko skaičiuodami. Tiesiog tikrąjį baudžiavos panaikinimą jie datavo 1864 m. vasario 19 d. caro įsaku, kuriuo Lenkijos Karalystės (jai priklausė Užnemunė) valstiečiams suteikta žemės nuosavybės teisė. Kas iš tos ankstesnės asmens laisvės, jei ūkis tebepriklausė ponui, kuriam už nuomą atsimokėta prievolėmis?
1863-64 m. sukilimas paskatino Rusijos imperijos valdžią ryžtingai dorotis su Lenkijos Karalystės ir Šiaurės vakarų krašto (LDK teritorijos, po padalijimų atitekusios Rusijos imperijai) bajorija. Valstiečiai iš to turėjo ekonominės naudos: dauguma ūkininkų gavo valdytą ūkį nuosavybėn supaprastintomis sąlygomis, Šiaurės vakarų krašte žemės gavo ir bežemiai.
Deja, tas pats sukilimas suturėjo valdžią nuo žemietijų organizavimo Lenkijos Karalystėje ir Šiaurės vakarų krašte. Šia 1864 m. reforma daugumoje Rusijos imperijos gubernijų ir Suomijos kunigaikštystėje suformuota visus luomus apėmusi savivaldos sistema.
Jos rėmuose ir ką tik išlaisvinti valstiečiai galėjo pirmąsyk ryškiau pajusti asmens teisių ir laisvių skonį. Ne veltui Helsinkio Senato aikštėje pastatytas paminklas carui Aleksandrui II siejamas, be kitų, su šia pilietinės visuomenės raidą paskatinusia reforma.
O lietuviškose ir baltarusiškose žemėse valstiečiai tenkinosi ribota ir valdžios pareigūnų priekabiai kontroliuojama luomine savivalda. Ją jau amžininkai inteligentai vertino kritiškai; istorikai nuomonės dar neformuluoja.
Ūkiškai savarankiškais tapusių valstiečių gyvenimas teka įprastu žemės darbų ciklu. Sunku čia apčiuopti asmens laisvės apraiškas. Laisvė išvykti ribota: kelionėms reikalinga išsirūpinti terminuotus pasus, o ir paskatų palikti gimtąjį kaimą lietuviui valstiečiui nėra.
Menka šio krašto miestų pramonė ir svetima etninė aplinka nevilioja. Vaikai pykstasi dalydamiesi tėvų ūkius, šie darosi smulkesni, ekonomiškai pažeidžiamesni. Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas sunkina savišvietą.
Ir vis dėlto valstietiškoje savimonėje esama pokyčių ženklų. Pirmiausia pajuntama teisė laisvai disponuoti nuosavybe. Nebelieka baimės, kad ponas panorėjęs išmes iš ūkio. Vadinasi, apsimoka į jį investuoti.
Laisva valandėlė ir vienas kitas sutaupytas rublis paskiriamas trobai dailiau sutvarkyti, geresniam padargui ar pirktiniam drabužiui įsigyti. Prakutusį ūkį skaidyti gaila, o išleisti sūnų kunigu – giminei garbė (ir finansiškai apsimoka).
Taigi, taupoma bent vieno iš vaikų mokslams. Toks moksleivis, grįžęs į kaimą atostogų, pripasakoja negirdėtų mokslinės žinijos dalykų, kokią knygą parsiveža, gal netgi nelegalios lietuviškos spaudos.
Kitas jaunuolis paimamas tarnybai kariuomenėje (1874 m. rekrutų prievolė Rusijos imperijoje pakeista visuotine). Po 4-7 tarnybos metų grįžta pramokęs rusiškai kalbėti ir skaityti, pamatęs platesnio pasaulio. Kas moka skaityti ir skaičiuoti, tam geriau sekasi ūkio reikalus tvarkyti, dažnėjančiose raštiškose sutartyse gaudytis ir valsčiaus teisme bylinėtis. Auga pasitikėjimas savimi.
Pradžios mokyklą baigusiems vaikinams tarnyba kariuomenėje trumpinama, be to, draudžiama tokį prasilavinusį valstietį plakti rykštėmis valsčiaus teisme. Tai – rimtas akstinas tėvams pasiųsti piemenį porai žiemų pasimokyti.
Bet prieš atiduodant į rusišką pradžios mokyklą, vaikas turįs pramokti lenkiškai ar lietuviškai skaityti – kitaip dar „pravoslavu“ pavirs. Kaimas samdosi daraktorių.
Praslenka du dešimtmečiai, kol išauga lietuvių inteligentų būrys, pajėgus leisti nelegalią lietuvišką periodiką, o kaimas ima pasigesti ne tik praktinės ir religinės (giesmynų ir kalendorių), bet ir pasaulietinės tematikos skaitinių. Vis daugiau valstiečių tampa knygnešiais.
Vienam knygnešystė – autoritetingo kunigo patikėta užduotis aprūpinti parapijiečius lietuviškomis maldaknygėmis ir giesmynais, kitam – priedas prie svaigalų kontrabandos teikiamų pajamų, trečiam – jaunatviška avantiūra, ketvirtam – jau idėjinė kova už laisvą žodį.
Vargingų mažažemių ir bežemių šeimynų nariai vis didesniu srautu laimės ieško Amerikoje. Skurdas bloškia prie žemės prisirišusį valstietį net už Atlanto!
Atsakančiai atprakaitavę Pensilvanijos anglies kasyklose ir Čikagos mėsinėse, didelė dalis grįžta gimtinėn ir sutaupytą kapitalą investuoja į nekilnojamąjį turtą: žemę, malūną ar net dvarą. Nes darbas nuosavame ūkyje jiems tebėra gyvenimo prasmė, tik ūkininkas, anot amžininko etnografo Jono Vitarto, liaudyje laikomas žmogumi tikrąja šio žodžio prasme.
Praslenka dar dešimtmetis, kol įvyksta pirmoji skandalinga masinė nepaklusnumo akcija – 1893 m. Kražių skerdynės. Ir anksčiau tai šen, tai ten būta minios valstiečių susidūrimų su policija ir net kariuomene ginant žemės nuosavybę ar bažnyčias. Jų dalyviai paprastai būdavo išvaikomi, o įvardytieji „kurstytojais“ išplakami.
Tačiau susidorojimas su Kražių bažnyčios gynėjais turėjo rimtesnių pasekmių. Laikraščiai apie įvykį informavo ne tik regiono ir imperijos, bet ir Europos, JAV skaitytojus (pirmiausia lietuvių diasporas, paskui tarptautinę bendruomenę).
Tautiškai angažuoti inteligentai pavertė įvykį religinės, tautinės, galiausiai politinės Rusijos imperijos priespaudos simboliu. Jų pastangos formuoti viešąją nuomonę davė netikėtą derlių. Antra lietuvių valstiečių karta nuo baudžiavos jungo jau uostė fabrikų dūmų Rusijos imperijos industrializacijos židiniuose: Rygoje, Liepojoje, Odesoje, Sankt Peterburge.
Jau patyrė patys ar išgirdo iš grįžusių kaimynų apie geresnį gyvenimą Vakarų demokratinėse šalyse. Jau skaitė aštrėjančią kritiką imperijos politinei ir socialinei sistemai žeriančių cenzūros nekontroliuojamos lietuviškos spaudos straipsnių. Kasdieniai ribojimai vis skaudžiau veržė laisvo žmogaus statusą įsisavinantį valstietį.
Dar po dešimtmečio per visą kraštą nuvilnijo sąmoningos politinio nepaklusnumo akcijos. 1905 m. revoliucijos metu valstiečiai pasirašinėjo po peticijomis, reikalaudami žodžio, susirinkimų, organizacijų kūrimo laisvės. Siųsti atstovai į Didįjį Vilniaus Seimą.
Reikalauta savivaldos, išsyk paremiant žodžius darbais: masiškai perrinktos valsčių valdybos, išvaryti rusai policininkai ir mokytojai pakeisti savais žmonėmis, valsčiaus įstaigose pereita prie raštvedybos lietuvių kalba, pradžios mokyklose vaikai imti mokyti lietuviškai.
Nors šis sujudimas tetruko porą mėnesių, kol kariuomenė atstatė tvarką, vėliau net konservatyviausi valstiečiai „cicilikmetį“ prisiminė kaip cezūrą monotoniškame kaimo gyvenime. Visi išgirdo laisvių ir teisių reikalavimus, o trumpalaikis šių teorinių abstrakcijų praktinis įgyvendinimas akivaizdžiai parodė, kad įprastinei visuomenės tvarkai esama alternatyvų.
Dar kiek daugiau nei dešimtmetis, ir Pirmasis pasaulinis karas suformuoja palankią tarptautinę konjunktūrą tautinių valstybių atsiradimui. Ją istorikai nuodugniai išnagrinėjo įvairiausiais rakursais. O štai „mikrokonjunktūrą“ įvertinti kebliau. Karo pabaigoje vokiečiams okupantams traukiantis susidaro valdžios vakuumas. Ši pereinamoji būsena – šansas asmens laisvei pasireikšti visu gražumu.
Viena vertus, apstu savivalės. Miškuose pilna ginkluotų plėšikų gaujų, sumaištį didina visomis kryptimis judantys žmonių srautai (grįžta karo belaisviai iš Vakarų, pabėgėliai iš Rusijos). Kita vertus, parapijų komitetai ir valsčiai organizuoja savigyną bei savivaldą.
Vieni ginasi nuo grobstymo, kitus sujaudina gandai apie artėjančius bolševikus, trečius paragina Lietuvos Valstybės Tarybos atsišaukimai. Žmonės bando, kiek leidžia galimybės, imti bent vietos kontrolę į savo rankas. Tiesa, dauguma valstiečių Nepriklausomybės kovų metu pasyviai laukia, kuri ginkluota jėga paims viršų.
Savanoriai į Lietuvos kariuomenę pradeda intensyviau siūlytis tik Mykolo Sleževičiaus vyriausybei pažadėjus jiems ir jų šeimoms skirti žemės. Nieko nuostabaus, pragmatiškam valstiečiui materialinės gerovės idėjos suprantamesnės nei abstraktūs patriotiškumo, pilietiškumo lozungai.
Taigi, praslinko šeši dešimtmečiai, kol išbaudžiavintas valstietis tapo modernios valstybės piliečiu. Šeši lėtų ir sunkiai įvertinamų sąmonės pokyčių dešimtmečiai. Juos prasminga laikyti pirmuoju asmens laisvės įsisąmoninimo etapu. Ž
monės tapo ekonomiškai savarankiškesni ir kultūriškai šviesesni. Išgirdo pirmuosius pilietinių laisvių ir teisių reikalavimus. Galiausiai pabandė įgyvendinti vietos savivaldą pagal savo laisvo tvarkymosi sampratą.
Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, laisvės samprata jos gyventojų sąmonėje, be abejonės, formavosi toliau. „Tvirtos rankos“ ilgesys, įgalinęs smetoniškąjį autoritarizmą, liudija tą sampratą nebuvus brandžią.
Praėjo dar šimtmetis, asmens laisvė tapo dar natūralesne mūsų savastimi. Kas čia jau taip brangina laisvę disponuoti savo nuosavybe? Laisvę rinktis užsiėmimus, profesijas? Laisvę pasirinkti gyvenamą vietą? Tai juk savaime suprantama! O ar retkarčiais nesinori apriboti savo laisvės aiškios tvarkos labui?
Terminai „laisvė“ ir „nepriklausomybė“ mūsų viešojoje erdvėje kartojami taip dažnai, kad palieka turinį praradusių sakralinių formulių įspūdį.
Kolektyvinės atminties paraštėn nustumto baudžiavos panaikinimo manifesto jubiliejaus proga nenumatyta jokių renginių, jokių oficialių kalbų, jokių radijo ir televizijos laidų. Niekas neblaškys panorusių įvertinti šį 160 metų mūsuose tebesitęsiantį asmeninės laisvės įsisąmoninimo ir įgyvendinimo procesą.
