Tai reiškia, kad negaliu pakentėti nerūkęs, kaip kad siūlo draudimo rūkyti balkonuose šalininkai. Nerūkęs galiu iškentėti maždaug tiek pat, kiek žmogus gali iškentėti nenuėjęs į WC.

Išsikraustyti į vienkiemį ir ten rūkyti, kiek telpa, irgi negaliu, nes, matyt, vienkiemiui skirtus pinigus paleidau dūmais.

Rūkymas balkone man visuomet atrodė optimalus variantas. Vėjas išsklaido dūmus, pelenus ir nuorūkas tvarkingai susimeti į peleninę, prieš prisidegdamas cigaretę pasižiūri, ar virš tavęs gyvenančio kaimyno langas neatidarytas, ir jei jis atidarytas, nueini į kitą balkono pusę, kad tavo dūmai nesiveržtų tiesiai į kaimyno kambarį.

Skundų iš kaimynų niekad nesulaukiau. Nemanau, kad jie tiesiog nedrįso su manimi aiškintis santykių, nes nesu nei dvimetrinis boksininkas, nei vietinis autoritetas su aukso grandine ant kaklo. Įtariu, kad mano rūkymas tiesiog niekam neužkliuvo.

Ir štai nuo sausio 1 d. neturėsiu teisės išeiti į balkoną su cigarete. Klausimas: o kur man rūkyti?

Pravėrus langą? Tuomet dūmai 100% eis į aukščiau gyvenančio kaimyno kambarį.

Tualete, vonioje, virtuvėje prie gartraukio? Tuomet dūmai per ventiliacijos angas tolygiai pasiskirstys per dar keturis aukštus.

Kambaryje? Smarvė veršis į laiptinę ir vėlgi – per ventiliacijos angas.

Eiti į kiemą? Taip pat bus nepatenkintų, kurie ėjo laukan įkvėpti gryno oro, o gavo dūmų debesėlį.

Eiti į mišką ar laukus? Kas valandą neprivaikščiosiu po kilometrą pirmyn-atgal. Objektyviai. Sveikatos nėr. Rūkorius, visgi.

Tad kur man rūkyti? Visus ir kiekvieną tenkinančio varianto aš asmeniškai nematau.

Galbūt „Delfi“ komentatoriai galės atsakyti į mano klausimą?

Pasiūlymai mesti šį žalingą įprotį yra teisingi, tačiau jei rūkoriai sugebėtų tą padaryti, tokių problemų išvis nebūtų.

Jei kartu su rūkymo zonos ribojimu ir draudimais valstybė suteiktų sąlygas gydytis nuo šios priklausomybės, rezultatai, manau, būtų geresni. Ir nerūkantys žmonės nesipiktintų, kad mokesčių mokėtojų pinigai švaistomi rūkymo sukeltų onkologinių ligų gydymui.