Vyras pasidalino savo patirtimi su skaitytojais ir teiravosi, kaip tokios situacijos ligoninėse paprastai sprendžiamos? Mat kol kas panašu, kad kitataučių priėmimui ir kalbų mokėjimui medikai palikti manytis kas sau.

„Naktį man atsirado nerealus, pragariškas skausmas dešiname šone. Pajutau, kaip beveik prarandu sąmonę ir nežinojau, ar spėsiu nueiti prie buto durų.

Iškviečiau taksi, nes pamaniau, kad greitoji gali važiuoti per ilgai, o man į ligoninę reikėjo patekti kuo skubiau.

Žodžiu, nuvažiavau į priėmimo skyrių. Buvau iškart priimtas, persodintas į vežimėlį (ačiū medikams). Po to patekau pas gydytoją, o čia ir atsirado problemų.

Kai tau šokas, baisus skausmas, kai tavo rankos šąla ir dreba, ir tu esi užsienietis – tu tiesiog negali kalbėti lietuviškai. Tai buvo netikėta ir man pačiam, bet tokioje būklėje, pasirodo, taip atsitinka.

Tai dabar aš galiu pasakoti, sėdžiu ramiai, o tuo metu man šviesa buvo nemiela. Aš net rusiškai mažai ką tegalėjau paaiškinti. Bet daktaras atsisakė kalbėti rusiškai. Atsisakė ir viskas. Jis man kažką sako, aš negaliu suprasti: ką reikia padaryti, ką kur pastatyti... Jis kartoja ir kartoja, o aš negaliu įvažiuoti. Sakau kaip išeina: „Aš Lietuvoje tik 4 metus, daktarai, aš nesupratau.“ Sako, kad tai ne jo problema.

Klausia, dabar jau žinau, ar man kažkada buvo opaligė. Bet ką, blemba, reiškia „opaligė“? Ką aš žinau? Ir tada jis sako: „язвенная болезнь желудка у вас когда-нибудь была“?
Rusiškai jis puikiai moka, bet tiesiog nenorėjo. Atsakiau jam taip lietuviškai, kaip galėjau toje padėtyje. Ir tautybė čia ne prie ko, nes gydytojo pavardė buvo lenkiška.

Lengviausiai būtų čia pasiskųsti, bet situacija yra gilesnė. Pagal įstatymą juk bet koks daktaras neprivalo mokėti kalbėti rusiškai, lenkiškai, angliškai. Be to, jeigu jis butų jaunesnės kartos atstovas, jis galėtų išvis nežinoti nė vieno norimos užsienio kalbos žodžio, įskaitant rusų. Ką tada darytume?

Yra ir toks kampas, kad jeigu kažkoks daktaras moka rusiškai arba angliškai, bet visai silpnai, jis kalbantis gali suklysti ir ligoniui pasakyti kažką ne taip, atsakymas gali būti netikslus, suprastas neteisingai, o juk būtent nuo tikslumo kartais priklauso ir paciento sveikata. Ar ne?

Ir dabar suformuluoju problemą: kokia kalba su kuo kalbėti – šitas klausimas paliktas kiekvieno gydytojo nuožiūra. Nori ir kalbės taip, o nori – kitaip, nes nėra aiškaus įstatymų nustatyto reglamento“, – stebėjosi Yevgeni.

Ligoninės atstovų teigimu, vyro nupasakota situacija – gana reta. Paprastai dažniau naudojamomis kalbomis pavyksta susišnekėti, o konkrečiai Yevgeni nurodytas atvejis gali būti nulemtas individualių jo bei gydytojo pokalbio ypatumų.

„Nelietuviškai kalbantys pacientai tikrai nėra retenybė mūsų ligoninėje – Vilniaus regione vis dar yra vietinių gyventojų, ypač vyresnio amžiaus, kuriems sunku bendrauti lietuvių kalba, medicininės pagalbos kreipiasi ir Lietuvoje dirbantys ukrainiečiai ar baltarusiai, esame turėję pacientų iš JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Skandinavijos šalių bei kitų valstybių, net ir tokių tolimų kaip Japonija ar Malaizija.

Iš savo gydytojų esame surinkę informaciją, kokia užsienio kalba jie gali susikalbėti, kad būtų galima sklandžiau teikti planines paslaugas tais atvejais, kai kreipiasi svetimšaliai pacientai.

Tačiau Skubios pagalbos skyriuje nėra galimybės pasirinkti gydytojo – pagalbą teikia tas specialistas, kuris tuo metu dirba. Priimdami gydytojus į darbą nekeliame būtino reikalavimo mokėti užsienio kalbas, bet paprastai jie moka viena ar kitą papildomą kalbą.

Tiesa, jaunesnės kartos gydytojai dažniausiai kalba angliškai, o rusų kalba jiems jau svetima, todėl tokiais atvejais kartais tenka pasitelkti ir vyresnių kolegų pagalbą.

Kadangi esame viešojo sektoriaus įstaiga, oficiali pagrindinė ligoninės kalba yra valstybinė kalba, bet paprastai gydytojai ir kitakalbiai pacientai tarpusavyje vienaip ar kitaip susišneka.

Nežinant konkrečių detalių sunku tiksliau pakomentuoti minimos situacijos priežastis – komunikavimo nesklandumus galėjo lemti ne tik kalbos barjeras, bet ir kitos aplinkybės, susijusios tiek su abiejų pusių asmeninėmis savybėmis ar bendravimo ypatumais, tiek su momentine pacientų srautų situacija priėmimo skyriuje ar kitais veiksniais“, – sakė ligoninės atstovė.

Sveikatos apsaugos ministerijos Spaudos tarnybos vyriausiasis specialistas Julijanas Gališanskis paaiškino, kad SAM pateikia ligoninėms išsamias rekomendacijas, kuriomis šios turėtų vadovautis.

„Lietuvos gydymo įstaigose paslaugos yra teikiamos valstybine kalba. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje dirba, atostogauja ir keliauja daug užsienio šalių piliečių, SAM kartu su įmone „Investuok Lietuvoje“ praėjusiais metais parengė rekomendacijas, skirtas užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą asmenims, kalbantiems tik užsienio kalba.

Gydymo įstaigoms rekomenduojama sudaryti užsienio kalbomis kalbančių medikų sąrašus, interneto svetainėse skelbti daugiau informacijos anglų kalba“, – paaiškino J. Gališanskis.