Pažiūrėkime, kas dedasi miestuose ir miesteliuose. Visur griaunama, rausiama, nors galima būtų pakentėti ir verčiau imtis švietimo ir kultūros pertvarkos.
Kalbėsiu apie švietimą, kuri gerai išmanau, nes buvau pakviestas kurti tautinės mokyklos ugdymo turinį. Vėliau nuo šios koncepcijos atšokta, kaip nuo karštos bulvės, o tautinės mokyklos kūrėjai tapo nepageidaujami. Mokykla tapo kosmopolitine. Matome ir tokios mokyklos ugdymo rezultatus.
Košmaras yra tai, kai net trečdalis mokinių neišlaiko matematikos brandos egzamino. Tai atsitiko, kai mokiniams buvo leista pasirinkti šį egzaminą, gerai nepasiruošus. Mat viliojo valstybės finansuotos aukštosios mokyklos studijos. Bet ar valstybei reikalingi tokio žemo lygio būsimieji studentai? Turėtų būti tam tikras pasiekimų lygis, leidžianti laikyti brandos egzaminus.
Keliu klausimą: ar apskritai reikia valstybei tiek daug aukštojo mokslo siekiančių studentų? Šveicarijoje tik trečdalis ar net mažesnis skaičius mokinių, baigusių vidurines mokyklas, renkasi aukštąsias mokyklas. Ten profesinis pasirengimas yra prestižo ir gero pragyvenimo pagrindas. Ten mokyklos yra gražiausi ir gerai įrengti pastatai lavintis. Matyt mums dar toli iki Šveicarijos...
Lietuvoje mokyklų ugdymo turinys yra beviltiškai pasenęs. Vertinimas pirmiausia kompetencijų, o ne žinių atvedė į aklavietę. Žinios turi būti kompetencijų ugdymo pagrindas. O mokiniams suteikiamos žinios turi būti gerai apgalvotos, kokios reikalingos dabartinei visuomenei ir jos jaunajai kartai. Tai, kad mokiniai geriau moka užsienio kalbas, o ne gimtąją kalbą, turi kelti didžiulį nerimą švietimo teoretikams ir praktikams.
Prieš penkerius metus uždariau mokyklos duris. Greitai manimi paseks didžioji dauguma vyresnio amžiaus mokytojų. Jau dabar vyresniojo amžiaus mokytojai laikomi rizikos faktoriaus žmonėmis. Mokykla neturės ateities, jeigu joje nedirbs geri, vaikus mylintys ir gerai pasirengę mokytojai. Ne atlyginimų pakėlimas nuspręs mokyklos ateitį.
