Esu vienuoliktos klasės moksleivė ir, kaip ir visi, mokausi iš namų.
Žinoma, mokyklos labai trūksta. Pasiilgstu gyvo bendravimo su draugais, pokalbių, diskusijų. Ir ypatingai susitikimų su mokytojais, nes kompiuteris niekuomet neatstos pokalbio akis į akį, problemų išsiaiškinimo.
Pasidalinsiu privalumais, kuriuos patyriu per šias kelias mokymosi namuose savaites.
Pirma, mokiniai skundžiasi, jog darbo yra daugiau nei įprastai, o temos nėra iki galo paaiškinamos. Daugumoje mokyklų pamokų skaičius yra sumažintas, todėl suprantama, jog savarankiško darbo krūvis didėja.
Dabar turime atlikti ne tik namų, bet ir pamokos darbus: perskaityti bei susikonspektuoti temas, išspręsti uždavinius. Mano manymu, tai yra puikus pasiruošimas universitetui bei vėlesniam gyvenimui. Juk ateityje negausime visko padėto ant lėkštutės.
Be to, mokytojai visuomet yra pasiruošę padėti ir tos pamokos yra skirtos ne tik temos apžvelgimui, bet ir klausimų atsakymui.
Pedagogai, paprašyti moksleivių, rengia papildomas pamokas. Suprantu, jog kai kuriuos dalykus patiems sunku įsisavinti. Tačiau po dviejų savaičių pastebiu įdomų reiškinį: nusiskundimų daugėja, bet klausimų, susijusių su temomis, neatsiranda.
Taigi, mokiniai nori nueiti lengviausiu keliu, patys neįdėdami pastangų į temos aiškinimąsi.
Antra, dauguma skundžiasi, jog labai daug laiko praleidžiame prie kompiuterių, dėl to silpsta akys, skauda galvas.
Gerbiamieji, mobiliuosiuose įrenginiuose yra funkcija, kuri parodo, kiek laiko praleidžiame prie ekrano („screen time“). Tikrai nemanau, jog pamokų užimtas laikas yra ilgesnis nei šis.
Pagalvokime, kiek papildomo laiko praleidžiame žiūrėdami filmus bei serialus, žaisdami kompiuterinius žaidimus. Taip pat visus darbus galime atlikti į sąsiuvinius, juk nėra reikalavimo, kad viskas būtų „online“.
Kadangi mokomės iš namų, tai laiko turime daugiau, dėl to galime pasidaryti pertraukas bei išeiti į lauką pravėdinti galvas (aišku, laikantis saugumo reikalavimų).
Be to, kiekvieną rytą miegame ilgiau, o tai suteikia daugiau energijos. Manau, turėtume suprasti, kad mokymosi laikas, praleidžiamas prie kompiuterio, nėra negalavimų pagrindinė priežastis.
Apibendrinant galiu teigti, jog šis nuotolinio mokymosi laikotarpis yra iššūkis visiems: tiek mokytojams, tiek mokiniams. Iki šiol labai troškome būti savarankiški, bet dabar nebenorime prisiimti atsakomybės.
Tikiuosi, kad suprasime, jog už savo išsilavinimą esame atsakingi patys.