Pažvelkime į statistiką – Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje yra du miesteliai – puikiai žinoma Merkinė, buvusi Mažąja Lietuvos kultūros sostine, garsėjanti savo piliakalniu, Nemuno ir Merkio santaka, apžvalgos bokštais, girių apsuptimi ir garbinga istorija, bei Valkininkai. Tai miestelis, kurio svarbią geografinę vietą jautrioje dainoje įprasmino alytiškis dainų autorius Albertas Antanavičius: „pro Valkininkus kelias, per Valkininkus upė“. Kiekvienas keliautojas, lankydamas Pietų Lietuvą ir jos perlus – Druskininkus, Alytų, Varėną, tikrai pravažiuoja ir Valkininkų miestelį. Tačiau tik pravažiuoja. Valkininkų miestelis garsus savo istorine praeitimi: stovėjo pilis, medžiojo didieji kunigaikščiai, kiekvienas istorijos pamokose, o gal net paskaitose yra girdėjęs garsųjį Valkininkų mūšį, čia gyveno vienuoliai pranciškonai, turėjo įspūdingą vienuolyną, po kuriuo pynėsi tunelių labirintai, stovėjo dvi bažnyčios, cerkvė, sinagoga, pro Valkininkus žygiavo pats Napoleonas Bonapartas.
O dabar net eilinis keliautojas, kartais ir savo gimtinę mylintis kraštietis, stengiasi aplenkti šią gyvenvietę. Gyventojų skaičius mažėja, darbo vietų nedaug, o ir tie patys gyvenantys žmonės – paniurę ir šalti. Dzūkiškas meilumas ir geraširdiškumas, matyt, taip pat jau tapęs šio miestelio istorijos dalimi. Kadaise buvęs daugiatautis miestas, dabar virsta į niūrų ir eilinį kaimą.
Šį atvirą pasidalinimą rašau pačiame kalėdinio pasiruošimo įkarštyje. Miestai, miesteliai, kaimai puošiasi kaip tik išmano. Neabejoju, kad net vienkiemiuose gyvenantys seneliai, savo namų languose įsižiebia žvakelę ar paridena kalėdinį žaisliuką. Materialus pasaulis to reikalauja: vieni nori parodyti savo išskirtinumą, sumanumą ir originalumą, kiti – laikosi tradicijų, tačiau visą tai irgi išreiškia skoningai. Galimybės leidžia tai padaryti praktiškai kiekvienam, o šventės suteikia galimybę žmonėms kurti stebuklus ne tik sau, bet ir kitiems. Tautos išmintis byloja „kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“, tačiau, švenčių įkarštyje, šiuos žodžius norisi keisti į „kokią šventę susikursi, tokią ją ir turėsi“.
Keletą metų stebiu tikrai džiuginančius savo miestelio pokyčius: akcentuojamą istorinį palikimą, statomus informacinius stendus, nuorodas, organizuojamas ekskursijas, statomas skulptūras, vykstančius renginius, bandymus atgaivinti bendruomeninę dvasią ir daug kitų dalykų. Bet kūrybiškumas šventiniu laikotarpiu, deja, nuostabą paverčia, pirmiausia juoku, o po to giliu liūdesiu. Pilkoje, akmenuotoje, bet istorinėje ir labai svarbioje aikštėje, stovi nušiurusi, šakomis į grindinį „įsikibusi“ eglutė, kuri, spėju, vietos savivaldoje dirbančių „menininkų“ įmantriai papuošta, mano manymu, turėtų būti nufotografuota, o tos nuotraukos masiškai dalinamos žmonėms kiekvienoje vietovėje. Prevenciškai. Kad nekiltų pagunda sakyti, jog jų miestuose ir miesteliuose sukurta šventinė atmosfera „atsibodusi, neoriginali, negraži“. Niekada net sapnuoti nedrįsčiau, jog Valkininkų miestelis galėtų konkuruoti su didžiuosiuose miestuose kuriama šventine atmosfera, bet, žmonės mielieji, juk geriausią variantą tikrai galima išgauti. Išradingų ir veiklių žmonių miestelyje netrūksta, pinigų rasti galima, o noro ir palaikymo visada bus. O jeigu neįmanoma – tiesiog apsieiti be kalėdinio simbolio, nejuokinti žmonių ir šventę kurti kitais būdais.
Kodėl tai taip svarbu? Kaip minėjau, pokyčiai yra, jie gana ryškūs. To rezultatas – vis dažniau į miestelio centrą užsukantys autobusai, pilni užsienio arba tautiečių turistų. Nepamirškime, kad prie pagrindinio kelio, kuriuo kiekvieną dieną pravažiuoja šimtai, o savaitgaliais tūkstančiai žmonių, stovi ženklai, nuorodos, skulptūros, kurios kviečia užsukti ir pamatyti miestelį. Ir tikrai iš tų tūkstančių atsiranda kelios dešimtys žmonių, kurie užsuka. Giminės, artimieji, bičiuliai švenčių arba savaitgalių metu lankantys savo miškus ir sodybas, močiutes ir senelius. Galų gale tikintieji, atvykstantys į bažnyčią. Tokie simboliai, kaip antai kalėdinė eglutė, nelieka nepastebėti. Norėtųsi žinoti, kad Valkininkai žmonių atmintyje išlieka, kaip didingas savo istorine praeitimi miestelis, mokantis švęsti ir dovanoti šventę kitiems.
Tačiau net ir man, uoliam savo krašto patriotui, mylimas ir gimtasis miestelis šventiniu laikotarpiu į prisiminimus įstringa kaip humoristinis paveikslėlis – su „pavargusia eglute“, pilku grindiniu, liūdnais žmonėmis ir tuštėjančiais namais. Tai nėra kritika, o tik palinkėjimas – būti nepasiduodančia bendruomene, kuri nebijo pokyčių, originalumo ir savitumo ne tik istorijos kryžkelėse, bet ir kasdienybėje. Kad tas kelias pravažiuojančius bei sugrįžtančius vestų ne tik pro, bet ir į Valkininkus.