Jei ne pro šalį traukianti linksma jaunuolių kompanija, pagalvotum, kad papuolei į guolius gaminančios įmonės teritoriją. Tačiau šis įspūdis klaidinantis, nes per paskutinius keletą metų Oberhafen iš buvusio traukinių depo pavirto neformalios kultūros kvartalu.

Eidamas palei buvusius sandėlius gali atrasti ekologišką turgelį ir reklamos agentūrą, menininkų dirbtuves ir pramoninio stiliaus naktinį klubą. Nenuostabu, kad ši vieta traukia visus: nuo bohemiškų šeimų ir pankuojančių menininkų iki avantiūras mėgstančių turistų.

Lapkričio pabaigoj be savo įprastų svečių Oberhafen sulaukė ir lietuvių dėmesio: jaunimas iš Hamburgo, Hanoverio ir Berlyno rinkosi į praktinius komunikacijos mokymus, skambiai pavadintus „Įtaigi žinutė“. Kaip teigė organizatoriai — Vokietijos lietuvių jaunimo sąjunga (VLJS) ir Berlyno lietuvių bendruomenė (BLB) — mokymų tikslas buvo atsakyti į jaunimui dažnai kylančius klausimus apie tai, nuo ko pradėti darbo pokalbį, kaip prisistatyti ant scenos, ir ką daryti stovint prieš žurnalistų kameras. Visa tai — įgūdžiai, kurių dažnai trūksta ir gerą akademinį ar profesinį išsilavinimą įgijusiems jaunuoliams. Net baigtas elitinis universitetas negali užtikrinti mokėjimo pristatyti save ir sėkmingai viešai komunikuoti. Tik skaudus bandymų ir klaidų metodas daugeliui padeda atsirinkti pasiteisinusias komunikacijos strategijas. Arba specializuoti kursai, kainuojantys kartais ir kelis tūkstančius eurų.

Mintis organizuoti tokius mokymus VLJS ir BLB atstovams kilo tikint, kad kuo daugiau sėkmingų lietuvių bus Vokietijoje, tuo įdomesnis bus išeivių kultūrinis ir socialinis gyvenimas, tuo geresnis bus bendras Lietuvos įvaizdis šioje šalyje. Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parama įgalino juos įgyvendinti šį projektą bei padėti jauniems Vokietijos lietuviams geriau ir greičiau perprasti darbdavių ir žiniasklaidos lūkesčius, geriau pasiruošti darbo pokalbiams ir viešam kalbėjimui, išsiskirti iš aplinkinių ir išmokti efektyviau bendrauti su naujais žmonėmis. Apie šias temas kalbėjo trys savo srities specialistai: personalo vadovė Lina Breiterytė, žurnalistė ir medijų pedagogė Asta Borusevičiūtė ir verslo fotografas Martynas Zaremba. Nors paprastai tokios temos yra prieinamos tik išskirtinių įmonių darbuotojams, šįkart įėjimas buvo atviras visiems, kas nepagailėjo 20 eurų ir laisvo šeštadienio.

Mokymus pradėjusi personalo reikalų specialistė Lina Breiterytė pakvietė susirinkusį jaunimą pažvelgti į atrankos procesą ir pokalbį dėl darbo iš darbdavio perspektyvos. Ji papasakojo, su kokiais praktiniais sunkumais susiduria atrankos specialistai, per dieną peržiūrėdami šimtus gyvenimo aprašymų. Pokalbio metu Lina pateikė daug iš praktikos paimtų pavyzdžių ir konkrečių patarimų, kaip tinkamai darbdaviui pristatyti savo patirtį, motyvaciją ir ambicijas. Anot jos, lengviausia yra dirbti su gyvenimo aprašymais, kurie yra trumpi (iki 2 puslapių), tinkamai sumaketuoti ir akcentuoja kandidato profesinius pasiekimus, o ne išsamią jo karjeros chronologiją.

Nors dėl išvaizdos, lyties ar amžiaus kandidatai Vokietijoje diskriminuojami kur kas rečiau nei svetur, lektorė siūlė vengti informacijos, kuri galėtų vesti prie šių šališkumų ar sudarytų prielaidas netinkamai interpretuoti jūsų patirtį. Pavyzdžiui, nedėti fotografijos, jei to nėra reikalaujama, neminėti lyties ar amžiaus, jei tai galėtų būti trukdis gauti darbui, ir pasirūpinti, kad LinkedIn tinkle jūsų paskyrą puoštų dalykiška nuotrauka.

Dalyviai kartu su lektore taip pat aktyviai diskutavo apie tai, kaip jau pokalbio dėl darbo metu pajusti ribą tarp užtikrinto prisistatymo ir arogantiško elgesio, ir kas pakiša koją iš pirmo žvilgsnio sėkmingiems kandidatams. Diskusijos rezultatas turbūt nustebino daugelį: Lina siūlė neprarasti autentiškumo – juk galų gale pokalbis dėl darbo yra ir tam, kad mes išsiaiškintume, ar įmonė mums tinka, ar ji atstovauja tas pačias vertybes. Apsimetinėdami esą kažkuo kitu nedarome paslaugos nei įmonei, nei sau, tad turėtume nebijoti parodyti savo asmenybės bei užduoti klausimų darbdaviui, tuo demonstruodami ir susidomėjimą pozicija, ir tvirtą stuburą. Svarbiau nei įvaizdis pokalbyje yra nepadaryti tam tikrų komunikacijos klaidų, kaip per daug bendri atsakymai, negebėjimas pagrįsti įrašų savo gyvenimo aprašyme ar neparodyti motyvacijos, kodėl būtent šioje įmonėje norime dirbti.

Martynas Zaremba į komunikacijos temą pažvelgė visai kitu kampu. Lietuvoje išgarsėjęs kaip verslo portretų specialistas, pokalbio metu Martynas dalinosi įžvalgomis apie tai, kaip pasiruošti profesionaliai fotosesijai. Pasirodo, vienas paprasčiausių būdų atrodyti fotogenišku yra mėgdžioti balandžius ir stovint prieš kamerą lengvai pakreipti galvą į priekį. Liūdniau buvo išgirsti tai, kad kiekvienas mūsų turi savo „šokoladinę“ (suprask, geriau atrodančią) pusę ir tą pusę reikia ryžtingai išnaudoti, pozuojant verslo portretui.

Pasakodamas apie savo darbą su Lietuvos įmonėmis, įvairių sričių specialistais, Martynas nestokojo nuotaikingų pasakojimų ir šmaikščių pastebėjimų. „Besišypsantis, atsipalaidavęs žmogus visada atrodo mielesnis, patikimesnis, todėl su klientais juokauju daug ir noriai“, – apibendrino savo požiūrį Martynas. Tam tikra prasme Martynas visgi pritarė Linai, kad svarbus ir autentiškumas. Kai vėliau visi stojo prieš jo fotoaparatą ir klausė, o tai kaip čia geriau – surištais ar palaidais plaukais, su akiniais ar be jų – jis į klausimą atsakydavo klausimu: „O kaip Tu atrodai kiekvieną dieną?“. Juk svarbiausia, kad tave iš šios nuotraukos atpažintų, net jei ji ir išryškina tavo „gerąją“ pusę.

Trečioji mokymų lektorė, ilgametė televizijos žurnalistė Asta Borusevičiūtė kalbėjo apie tai, kaip tapti žurnalistų numylėtiniu. Savo pokalbiu metu Asta visų pirma pamokė jaunimą auksinės interviu taisyklės: svarbiausi dalykai, kuriuos jūs norite pasakyti, turi tilpti į 30 sekundžių. Kadangi Asta yra dirbusi tiek lietuviškoje, tiek vokiškoje televizijoje, susirinkę galėjo išgirsti tiek apie bendrus visų žurnalistų lūkesčius, tiek apie subtilius kultūrinius skirtumus tarp Lietuvos ir Vokietijos. Po teorinės dalies atėjo laikas pratyboms: dalyviai traukė popierius bei tušinukus ir mokėsi prisistatyti per 30 sekundžių. Antrojoje dalyje jie jau mokėsi kalbėti ne tik trumpai, bet ir aiškiai: vengti neteisingų išsireiškimų ir daugeliui nesuprantamų sąvokų, o vietoj sausų skaičių naudoti praktiškus pavyzdžius ir vaizdžius palyginimus. Asta pripažino, kad dėl kalbos klaidų ar nesuprantamo profesinio žargono jai, kaip žurnalistei, deja, galėtų tekti iškirpti net ir geriausią interviu dalį.

Kai kalbėti apie save tapo nebe taip baugu, lektorė metė naują iššūkį — kiekvieno dalyvio laukė interviu prieš kamerą. Čia jau teko mokytis ne tik aiškiai kalbėti, bet ir įveikti kameros baimę: imtis praktinių gudrybių, padedančių suvaldyti rankas, laikyseną ir mimiką. O kad nebūtų per nuobodu kartoti jau surepetuotą tekstą, Asta paskelbė, kad gali į interviu įterpti ir netikėtą klausimą.

Nors dažną dalyvį šie netikėti klausimai privertė veblenti bei raudonuoti, praktinės pratybos su kamera susilaukė ypatingo įvertinimo. Jei kada tikrai reiktų stoti prieš kamerą ar kalbėti tiesioginiame eteryje, bent jau bus galima pasisemti drąsos iš šios patirties. Taigi, svarbiausia stovėti tvirtai ant dviejų kojų, į kamerą, jei yra pasirinkimas, atsukti savo „šokoladinę“ pusę ir po to, žvelgiant į save televizoriaus ekrane, neišsigąsti savo balso, skambančio kiek kitaip nei mes patys jį girdime.

Atėjus laikui atsisveikinti, organizatoriai pakvietė susirinkusius pasidalinti savo dienos įspūdžiais ir įžvalgomis. Beveik visi kalbėję dalyviai pripažino, kad mokymuose gvildentos temos buvo labai aktualios, o lektorių praktiniai patarimai ir gyvenimiška patirtis padėjo jiems pažvelgti į darbuotojų atrankos procesą ir žinių pasaulį naujomis akimis. Interaktyvus renginio formatas ir lektorių noras betarpiškai bendrauti su mokymų dalyviais padėjo sukurti draugišką atmosferą, leido susirinkusiems diskutuoti jautriomis temomis bei atsakyti į rūpimus klausimus. Kaip visada Vokietijos lietuvių jaunimui skirtuose renginiuose, nors lektoriai renginiui ruošėsi atskirai ir klabėjo skirtingomis temomis, jų pranešimai tarsi kalbėjosi vienas su kitu. Kaip visada, net ir po bendros vakarienės niekas nenorėjo skirstytis, nes jautėsi atradę bendraminčių ir negalėjo nustoti dalinęsi dienos įspūdžiais. Kaip jau ne kartą, organizatoriai džiaugėsi teigiamu renginio įvertinimu ir tikisi, kad panašaus formato renginių ir sėkmingų lietuvių Vokietijoje tik daugės.