Šlovės takas yra kliūčių ruožas Gaižiūnų poligone, kurį turi įveikti kiekvienas Vaidoto bataliono karys, kad užsitarnautų beretę su „Geležinio vilko“ brigados kokarda. Beretė – tai įrodymas, jog karys pabaigė 11 savaičių trūkusius Bazinius Kario kursus ir įveikė šlovės taką, kuris daugeliui jaunųjų karių yra, kol kas, sunkiausias iššūkis jų tarnyboje. Tiesa, iššūkis yra ne tik praeiti patį kliūčių ruožą, bet pirmiausiai jį pasiekti, mat kariai prieš tai turi atlikti įvairiausias varginančias, vadų sugalvotas, užduotis. Kovinės vėliavos dienos proga, vaidotėnai kviečia ir civilius išbandyti savo jėgas.
Purvas, drėgmė ir uodai yra puikus mišinys griauti žmonių motyvacijai, tačiau dalyviai entuziastingai priešinasi ir tęsia išbandymus. Bėgdami nelygiais poligono keliais, dalyviai susidūrė su pirmąja rimta užduotimi: išmėtytos amunicijos dėžės bei „priešo“ sugadintas karinis sunkvežimis, kurį jiems vėliau reikėjo stumti į pakalnę, kur laukė „draugiškos“ pajėgos. Riaumojantys šūviai bei prižiūrėtojų riksmai sukūrė realistišką kovinės teritorijos aplinką. Tačiau vos pasiekus saugiąją zoną, sunkvežimyje sukrautos dėžės turėjo būt iškrautos, o poilsiui buvo skirtos vos kelios minutės.
Bėgantys kartu prižiūrėtojai mėgo skatinti kariškais posakiais, tačiau vis besikartojantis pasakymas „nebijom balų“ subtiliai nuteikinėjo dalyvius šlapiam nuotykiui. Galiausiai grupelė pasiekia kitą užduotį – amunicijos dėžių transportavimas. Kelią iš abiejų pusių supo grioviai pilni vandens, o vidury kelio – sugedęs šarvuotis. Staiga vėl pasigirdo šūkis „nebijom balų“, po kurio dalyviai buvo verčiami bristi į vandenį ir formuoti gyvą grandinę, kad kuo greičiau būtų perneštos dėžės. Jei pasiseks, žmogus likti šlapias tik iki juosmens, tačiau stresas bei klampus griovy smėlis verčia elgtis neracionaliai ir žmogus įkrenta. Po kiek laiko dėžės jau buvo kitoje pusėje ir grupelė judėjo toliau.
Su kiekvienu žingsniu dalyviai vis labiau artėjo prie finišo, tačiau po valandos intensyvaus fizinio „drožimo“ užduotys tik sunkėjo. Po kiek laiko grupelę sutinka dujokaukę dėvintis, ginkluotas karys. „Kiek toliau šiame miške mano skyrių užpuolė priešiškos pajėgos ir privertė atsitraukti. Deja, turėjome palikti nemažai sužeistų vyrų. Jūsų užduotis yra kiek įmanoma garsiau rėkti, kad atgrasytumėte priešą, pasiekti sužeistuosius ir juos evakuoti“, – teigė karys. Šūvis į orą reiškė dalyvių spurtą gelbėti sužeistųjų, tačiau vos pasiekus atvirą vietą, iš tankaus miško išbėgo grupelė ginkluotų karių, kurie guldė dalyvius ant žemės ir vertė juos šliaužti. Priešakyje – 15 metrų ilgio, klampaus purvo ruožas ir gauja karių, į visas puses šaudančių garsiniais šoviniais. Purvas visiškai paslėpė dalyvių rūbus, batai permirkę, veidai bei rankos – rudos.
Šlovės takas jau buvo prie pat, tačiau liko viena, paskutinė užduotis. Dalyviai turėjo susiskirstyti į komandas po 4 žmones, ant pečių užsimesti 3 metrų rąstą ir atlikti įvairias fizines užduotis: bėgimas, pritupimai, atsilenkimai ir pan.
Galiausiai, po pusantros valandos vargo, purvo bei balų, liko Šlovės takas, kuriame buvo maždaug tuzinas įvairiausių kliūčių: šokinėjimas per padangas, kopimas per sieną, šliaužimas vandenyje ir pan. Paskutinė kliūtis buvo 10 metrų ilgio padangų tunelis, kurio gale buvo matoma šviesa, sklindanti iš atviro lauko, pagaliau finišas.
Pabaigoje grupelės laukė medikai, kurie dalino vandenį bei stebėjo jų sveikatą. Deja, bet vienam dalyviui siaubingai sutraukė koją, visiškai negalėjo pajudėti. Medikai suteikė jam pagalbos, išmankštino skaudančią blauzdą, bet iki karinės bazės teritorijos jam parbėgti nepavyko. Galiausiai, jau grįžus į bazę, liko paskutinė, labiau psichologinė, užduotis – atsistoti prieš ledinį vandenį purškiančią žarną ir nuplauti Gaižiūnų poligono purvą.