Tada pastebėjau, kad tai Andrius Užkalnis eilinį kartą mus bando šokiruoti. Tai tik skambi antraštė, pamaniau. Ir jam pavyko, nes susidomėjau – na apie ką gi šįkart, pone Užkalni? Ir perskaičiusi likau nustebusi. Ne dėl nepamatuoto šio žmogaus skepticizmo viskam, kas jį supa, kritikos netikusiai žmogaus prigimčiai ar buvimu šalininku žmonių skirstymo į vertesnius ir mažiau vertus. Tuo šis autorius nebestebina. Nustebau, nes tikėjausi geriau, stipriau, kiečiau iš tiek patirties turinčio – silpni argumentai, nekonstruktyvi ir nepamatuota kritika, bei su realybe gerokai prasilenkiantys teiginiai tiesiog nuvylė.

Atrodo, gan gerai apsiskaitęs žmogus ir pasaulio matęs... Panašu, ne ta koja dieną pradėjo, pikta ant žmonių pasidarė ir išliejo tulžį, nes kiekvienas galime tokiais savais „argumentais“ nupiešti vaizdinį kaip „šiais laikais“ lietuviai netinkamai konstruoja požiūrį į darbą, nes anksčiau labiau mylėjo darbą, todėl ir sode padirbėti nevengė, o dabar mat aptuko ir aptingo. Matyt, nuo laisvės pojūčio. Kažkas panašaus į – „tinginiai lietuviai, o štai, pavyzdžiui, kinai darbštūs, todėl jų ekonomika yra pirmaujanti pasaulyje“. Galima ir daugiau tokių kvailų pavyzdžių pateikti, nes kai nėra jokio konteksto, tai ir mintis apie Bangladešą, kur atseit visi gatvėje tuštinasi, atrodo spalvinga.

Indijoje upėse lavonai plaukioja, tačiau tai netrukdo žmonėms ten nuvykus atsiverti vieną kitą čiakrą. Na ir? Sparnuotas palyginimas, ką? Tiesa ta, kad nėra tobulų visuomenių. Lietuva – ne išimtis. Tačiau nemanau, kad gėdinga sekti gerais pavyzdžiais ir neatkartoti nevykusių. Kaip ir nėra gėdinga neturėti genialių idėjų, bet kvailas geriau pasilaikyti sau. Tokie, minėtame straipsnyje, „gilūs“ pasvarstymai apie žmogaus teises ir pareigas, darbštumą ir tinginystę ir pan. Tokių minčių reiktų paieškoti kažkur giliai, labai giliai po žeme, nes jau praeities dulkės amžiams tokią atsiprašant „išmintį“ palaidojo.

Giliai įkvėpkime ir mėgaukimės laisvės nuo priespaudos ir įvairiausių prievolių oru, nes gyvename puikiais liberalios minties laikais, kai kiekvienas yra laisvas kurti savo taisykles. Tad velniai rautų, iš kur traukti tokią absurdišką mintį – „darbas žmogų puošia“? Dirbantis žmogus tai jau tikrai to niekada nepasakytų. Nes paprasčiausiai taip nemano. Taip sako ir galvoja tik tas, kuris pats niekada savo gyvenime nėra sunkiai dirbęs. Taip, matyt, kažkada pareiškė koks bajoras bandydamas pateisinti, kodėl baudžiauninkams teks dirbti laukuose dar ir prie mėnulio šviesos. Nes realiai joks normalus žmogus niekada ir jokiais laikais nesimėgavo darbu. Dirbame, kadangi taip reikia. O šypsena ar jos nebuvimas veide darbo metu labai priklauso nuo darbo sąlygų.

Yra visuomenių, kur savaime suprantamas dalykas – visuotinė žmonių gerovė. Ir yra tokių, kuriose nusispjauti ant varguolių – jei gali išnaudoti kvailesnį ir įstatymas to nedraudžia, viršesnis visada išnaudos žmogų, esant galimybei. Kad ir kaip straipsnio autorius, mano manymu, nenorėtų sutikti, tačiau lietuviai nėra jokia utopija – nei kvailesni, nei protingesni, nei geresni, nei prastesni, nei kitų tautybių žmonės. Visur žmonės vienodai linkę žiūrėti į esminius dalykus. Skirtumas yra sistema – tai, kaip veikia valstybės aparatas ir kaip nustatomos taisyklės. Ir galima kiek nori fantazuoti, kad kitur žmonės darbštesni ir linkę mažiau reikalauti ar norėti iš gyvenimo, ar kad kažkur žolė žalesnė, nes ten žmonės protingesni nei Lietuvoje ir ją tręšia gausiau, o lietuviai niekam tikę tinginiai. Ne. Tiesiog tos taisyklės, kurių autorius taip nekenčia ir kurias vokiečiai taip mėgsta, ir lemia tokį paprastą dalyką kaip stiprus valstybės aparatas, sąžiningas valstybės lėšų paskirstymas – tolygu laimingesniems žmonėms.

Kam ateitų į galvą mintis, kad jei įstatymais neapibrėžtume ir nekontroliuotume žmonių, tai netaptų dar didesnio išnaudojimo, vergijos, smurto ir daugybės kitų blogybių panaudojimo prieš silpnesnį priežastimi? Nebent naivuolis ar proto skaistuolis taip sugalvotų. Visada taip buvo ir dabar taip būtų. Žmonės yra godūs. Tam civilizacija ir sukūrė įstatymus ir taisykles. Ne todėl žmogus dirba, kad jam patinka, o todėl, kad taip reikia. Kiek dirbti jam tenka, kad pragyventų ar gyventų gerai – nustato darbdavys, o darbdavį kontroliuoja sistema.

O ir šiaip iš kur reikia ištraukti mintį, kad kada nors žmogus mėgavosi darbu, o ne poilsiu? Ar kada nors išvis mes džiūgaujame išlieję papildomą stiklinę prakaito?! Juk gyvename turbūt pačiais nuostabiausiais civilizuotos visuomenės laikais, kai galime sau leisti kad ir „nenormaliai daug“, kaip autorius išsireiškė ilsėtis ir mėgautis gyvenimu. Juk nusipelnome to. Sunkiai siekėme ir dirbome vardan to gėrio. Visa pažanga, visos technologijos ir išradimai – tai žmogaus sukurta tik tam, kad palengvintume sau gyvenimą. Kam turime dėkoti už tai? Ogi savo tinginystei! Juk žmonija visada siekė tik vieno – kad tektų kuo mažiau sunkiai dirbti ir būtų kuo daugiau laiko ilsėtis ir pramogauti.

O jei vadovautumėmės autoriaus A. Užkalnio idėja, tai mes turėtume kaifuoti nuo darbo. Tokiu atveju, greičiausiai vis dar rieškutėmis nešiotume žvyrą, nes nebūtume sumąstę tokio dalyko kaip vežimas. Nes darbas puošia ką? Nes jei žmonės būtų visiški susitaikėliai, o ne „svieto lygintojai“ – tai dauguma pažangių dalykų net nebūtų įvykę. Žmonės ir toliau tiesiog bukai stumtų savo plūgą nemąstydami kodėl tai daro ir ką būtų galima tame pakeisti – stumtų tą plūgą tolyn ir tiek – nes taip reikia, nes taip teisinga. Nes darbas žmogų puošia.

Greičiausiai dauguma išradimų, atradimų ir pažangių idėjų, socialinių revoliucijų net nebūtų išvydę dienos šviesos, jei žmogus vis nesuktų savo galvos – kaip čia pasilengvinus savo gyvenimą, jog tektų mažiau dirbti. Ir jei darbas ir gali puošti, tai kvailumas – tikrai ne. Ir tik visiškas idiotas rinksis papildomus viršvalandžius kasoje, o ne pasivažinėjimą dviračiu parke. Tam ir yra sukurtos profsąjungos, kad netektų neišvengiamai dirbti papildomų valandų, nes dirbi pas
„skrudžą“. Už tai atsakinga sistema, valdžios struktūros, įvairūs judėjimai ir pagaliau PAŽANGUS žmonių mąstymas. Nėra nekintančių tiesų.

Net ir menkiausias individas, ypač jeigu jų yra kritinė masė, gali pakeisti labai daug. Net ir labai senai nusistovėjusias taisykles. Kaip, pavyzdžiui, tam tikro sektoriaus darbuotojų darbo laiką ar atlygį. O kodėl gi ne, jeigu galime? Tiesa ir tai, kad baudžiavos laikai praeitis ir šiais laikais net paprasti eiliniai mirtingieji turi teisę keisti taisykles. Ačiū tau, liberalioji demokratija! Visuomenė gerai suvokia savo teises, tad yra linkę vis dažniau diktuoti taisykles darbdaviams – velniai griebtų, jei galiu dirbti mažiau valandų, tai ir dirbsiu mažiau. Jei noriu nedirbti švenčių dienomis, bei turiu teisę tam – sustabdome, darbuotojai, viso sektoriaus darbą, protestuojame ir darbdavys nieko kito negali padaryti kaip tik sutikti su reikalavimais. Juk gyvename galimybių laikais! Kai žmogus tiek daug padarė dėl tokio patogaus pasaulio kokį dabar turime – velniai rautų – ko nepasimėgauti juo daugiau?

Pastebėjau, jog straipsnio autorius mėgsta sumenkinti mūsų, žmonių, intelektą ir gabumus. Dažnai sako, jog lietuviai yra kvailiai, menkaverčiai, „niekinių gabumų asmenys su nuline motyvacija ir išpūstu suvokimu apie savo vertę ir talentą ir t.t.“ Todėl, jo nuomone, lietuviai turi arti kaip juodadarbiai jaučiai daugiau bei sunkiau nei kitose šalyse, tai daro alternatyvūs darbuotojai? Ir aš tikrai net nebandau lyginti Lietuvos su kokia trečio pasaulio šalimi, nes juk ten darbuotojams tai išvis kokios košmariškos sąlygos, o Bangladeše, apsaugok Viešpatie, kaip sunku.

Ne. Nebandau, nes mes esame Europa, Europos Sąjungos valstybė, tad jei ir lygiuojamės į ką nors, tai adekvačiai esamai situacijai. Bet dėl kažkokios keistos priežasties ponas Užkalnis linkęs menkinti lietuvių gabumus, intelektą, gebėjimus ir jei tikrai pasaulio būtų matęs, ar į jį žiūrėjęs vertinančiu žvilgsniu, galbūt manytų kitaip. Mano supratimu, tokio pobūdžio ar kitokio skirstymas – į vertus ir mažiau vertus žmones – nuveda tik į tam tikro, jau kiek pamiršto pobūdžio blogį, kurį vadinome nacizmu (ir pan.). Ypač autorius mėgsta menkinti mažos kvalifikacijos darbuotojus. Jo manymu, matyt, Lietuvoje darbdaviai vis dar gali sau leisti su nekvalifikuotais ir menkesnį išsilavinimą turinčiais žmonėmis elgtis kaip „mat žinojai kur lendi ir kokiomis sąlygomis dirbsi, tad ir varyk kaip koks arklys ir prunkšk iš pasitenkinimo, o jei būsi geras, gausi cukriuko. Nepatinka, tai atsivešiu ukrainiečių ir išnaudosiu juos kaip vergus, nes taip Lietuvoje galima.“? Ir tik visiškas naivuolis gali manyti, kad Lietuvoje darbdaviai jau išaugo iš tokio lygio. Ir taip taip, nors, anot A. Užkalnio, neegzistuoja nei priverstinis darbas, o ir ukrainiečiams Lietuvoje tikras rojus, tačiau jis, matyt, nei domėjosi kaip ten iš tiesų yra, nei aktualu – juk darbas apskritai žmogų puošia.

Jo nuomone, tokios smulkmenos kaip humaniškumas su darbuotojais ir deramas atlygis už darbą – tik detalės. O tiesa ta, kad lietuviai jau pakankamai išprusę ir žino savo teises, nes ir pasaulio matė ir girdėjo apie jį, tad labai dažnai jau nebesutinka dirbti apverktinomis sąlygomis ar už neadekvatų atlygį. Deja, Ukrainoje karas ir šiaip chaosas sistemoje, tad Ukrainos piliečių lūkesčiai šioje srityje kiek menkesni. Tuo ir naudojasi Lietuvos verslas. Deja, pasitaiko ir šiuolaikinės darbo vergijos atvejų.

Apie prekybos tinklų darbą septynias dienas per savaitę, kas, matyt, straipsnio autorių labai žavi, yra tik nuomonės reikalas. Aš tai matau, ne kaip privalomą dalyką, ar juo labiau būtinybę šiuolaikiniam gyvenimo būdui, o visiškai kaip idealų blogojo vartotojiškos visuomenės mąstymo pavyzdį. Lyg bukas vartojimas ir „penėjimasis“ – vienintelė vertybė, kurią turime kruopščiai puoselėti. Tarsi kokį gėlių darželį laistyti – savo kūną kimšti visokio pobūdžio
„gėriu“. Nejau kam nors gaila, kad prekybos tinklas gaus vienu kitu procentu nuo viršmilijoninio pelno mažiau, jei nedirbs savaitgaliais, švenčių dienomis ar sutrumpins darbo valandas? Ar čia asmeninė tragedija, kad negalėsite nusipirkti maisto septynias dienas per savaitę?

Ir jei tai prilyginame nedėkingam daktarų ar gaisrininkų darbo grafikui, kurie dirba tada, kada reikia – tai nueiname prie tokio absurdo, kad sulyginame gyvybės ir mirties klausimą su vienu kitu numestu kilogramu (kas šiaip jau, mano giliu įsitikinimu, išeina žmogui tik į naudą). Dėl prekybos tinklų trumpesnio darbo laiko nukenčia tik tie, kas iš tiesų nedirba ir mėgsta sakyti – „dabas žmogų puošia“ ir kad „lietuviai tokie tinginiai ir tik nori daug uždirbti bet ne dirbti“. Nukenčia mažuma – kam priklauso parduotuvės, gamybos sektorius. Žodžiu, nuostolis tiems, kas gamina perteklių, kad mes vartotume ir pirktume be saiko, reikia ar nereikia ir leistume laisvalaikį prekybos centruose net savaitgaliais ir pirktume nereikalingą šlamštą – išmestume ir kitą dieną vėl pirktume tik tam, kad išmestume. Taip ir atsiranda tonos maisto produktų, kad ir kaip ilgai dirbtų parduotuvės, vis vien nesuvartojami ir išmetami (tuo tarpu 805 mln. žmonių kasdien badauja), krūvos medvilnės, plastiko šlamšto prigaminta, kad mes pirktume tam, jog išmestume ir vėl pirktume. Klimatas dėl besaikio išteklių eikvojimo ir mūsų visų vartojimo garbinimo kaista ir žemė palaipsniui miršta.

Tad kas nukentėtų, jei aptarnavimo srityje darbuotojai dirbtų trumpiau? Ar tiktai mes, vartotojai? Ar tie, kam priklauso milijoniniai verslai – motinos žemės ir mūsų vartotojų naivumo ir kvailumo sąskaita? Na, gal dar nukentėtų A. Užkalnis, nes negalėtų patogiu laiku apsipirkti. O jei nuoširdžiai – kas jau kas, bet vartotojai tikrai, manau, nenukentėtų. Sutaupytų vieną kitą eurą nenusipirkę ko nereikia ir išeitų pasimėgauti gamta ir turėtų kokybišką poilsį su šeima. Kol dar gali. Kol klimato kaitos padariniai dar visko neišdegino, ar visko nenušlavė dar vienas įmantraus vardo uraganas.

Visa problema – įpročio reikalas – jei nedirbs, tai ir nereikės. Jei reikės – tai nueisi, kada veiks parduotuvė. Kaip ir plastikinius indus uždraudus ES negirdėjau, kad vyktų protestai prie valdžios struktūrų. Vartotojai to net nepasiges parduotuvių lentynose. Kas nukentės? Tie, kas gamino ir iš to jau uždirbo milijardus, teršdami gamtą, klimatą, nes mes, žmonės, be saiko vartojame. Valio besaikiam vartojimui – valio kapitalizmui– valio prekybcentriams 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę (ironizuoju). Žemė už tai atsidėkos – sausra, pūgomis, audromis ir uraganais skandins vieną kitą miestą. Ir... o, tai jau vyksta. Tad belieka visiems palinkėti pailsėti, nes po gero poilsio ir mintys šviesesnės.