Sekmadieni tradicinė Velykų šventė, jau tradiciškai neaplenkė ir didelės Peterboro lietuvių bendruomenės.

Velykos nėra vien tik lietuviška šventė. Tai viena iš daugelio tarptautinių švenčių, kurias švenčia visas krikščioniškas pasaulis. Tad, ko gero, natūralu, kad pasauliui globalėjant ir panašėjant, supanašėja ir papročiai bei tradicijos.

Nuo pat vaikystės gerai prisimenamos, šimtus metų mūsų prosenelių puoselėtos, senelių ir tėvų mums perduotos tradicijos ir įpročiai kasmet nepastebimai, galbūt tik per nago juodymą, bet keičiasi į naujesnes, modernesnes, patogesnes tradicijas.

Nepaisant įvairių tradicijų supanašėjimo, Velykų tradicijas lietuviai vis dar puikiai išlaikė ir puikiai prisimena. Visiškai nesvarbu, kurioje šalyje lietuviai gyvena, Velykos vis dar labai laukiama pavasario šventė tiek vaikams, tiek jų tėvams.

Angliškose Velykų tradicijose jau nebeliko vietos net tik žaidimams su margučiais, bet ir pačių margučių. Tradiciniai velykiniai žaidimai ir papročiai liko kažkur surašyti retai skaitomose angliškose knygose. O pagrindinį Velykų atributą – margučius čia jau seniai pakeitė šokoladiniai kiaušiniai ir zuikučiai. Smagiausią Velykų atrakciją – kiaušinių ridenimą ir daužymą – pakeitė paslėptų šokoladinių kiaušinių paieškos kiemuose ir jų valgymas.

Lietuviškos Velykos vis dar neįsivaizduojamos be pagrindinių šios šventės akcentų: margučių, jų puošimo, ridenimo, bukynių – margučių daužymo, Velykų bobutės ir jos ginklanešio – Velykų zuikio.
Tad, ko gero, visiškai nenuostabu, kad Lietuvos ir visiems iki skausmo žinomų lietuviškų tradicijų išsiilgę tautiečiai gausiai rinkosi Peterboro lietuvių bendruomenės suorganizuotoje jau eilinėje, tradicija čia tapusioje šventų Velykų šventėje. Suskaičiuota daugiau kaip 200 žmonių. Didelė dalis dalyvių buvo puikiai nusiteikę, energingi it atominis užtaisas ir vietoje niekaip nenustygstantys vaikai.

Šventė buvo puiki. Prie jos organizavimo prisidėjo ne tik Peterboro lietuvių bendruomenė, ją nuolat paremiantys vietos verslininkai, ar pačias smagiausias šventės akimirkas fiksavusi ir jas šventės dalyviams dovanojusi fotografė „Ruta Sinari Photography“, bet ir pati motina gamta.

Dar net neįsibėgėjus šventei, vaikai jau mėgavosi šilta saulute, gėlių žiedais, iš džiaugsmo spygaudami vaikėsi dar nedrąsius, bet vis dažniau pievose pasirodančius drugelius, savo mažuose delniukuose nešiojosi ir labai atsargiai tėvams rodė pagautas boružėles...

Oras patiko ir tėvams. Daugelis jų susiradę patogią vietą pavėsyje: stati, sėdintys ar tiesiog išsitiesę gulomis poilsiavo, klausėsi muzikos ir stebėjo puikia diena besidžiaugiančius, nenuoramas vaikus.
Tiek dūkstantiems vaikams, tiek tinginiaujantiems tėvams saviveikla ilgai užsiimti neteko. Velykų Bobutė ir jos spartus ir visiškai nebaikštus Velykų zuikis kvietė visus šventės dalyvius sudalyvauti šventinėse estafetėse ir žaidimuose. Dėl puikų šokoladinių prizų iš Velykų bobutės krepšelio parungtyniauti neatsisakė ir drąsesni tėveliai.

Tradiciniai lietuviški rateliai, suneštinės vaišės, lietuviška muzika, dainos, buvo ridenami tikri, labai kruopščiai ir spalvotai pačių vaikų numarginti margučiai, vyko nevirtų margučių nešimo rungtis, daužomos puodynės, bendromis vaikučių jėgomis puošiamas didelis margutis, vyko „olimpinė“ guminio bato mėtymo į tolį rungtis ir, aišku, renkamas stipriausias margutis.

Vaikai buvo puikios formos ir itin aktyvūs, visose rungtyse dalyvavo po kelis kartus ir demonstravo vis geresnius ir geresnius rezultatus. Deja, nepaisant visų įdėtų pastangų ir noro, nė vienoje rungtyje nugalėtojų išsiaiškinti taip ir nepavyko. Ko gero, būtų visai teisinga visose rungtyse be išimties skelbti garbingas lygiąsias, kur nugalėjo visi šventėje dalyvavę vaikai ir net estafetėse sudalyvauti neišdrįsę ar patingėję tėvai.

Tėvai laimėjo nepamirštamų akimirkų. Jie vėl galėjo mėgautis, atrodo, dar taip nesenai prabėgusioje vaikystėje išmoktomis ir šimtą kartų jau įveiktomis rungtimis. Tik šįkart jie jau buvo stebėtojais – stebėjo, kaip tokias pačias užduotis su tokiu pačiu džiaugsmu ir užsidegimu atlieka jau jų vaikai.

Vaikai taip pat neliko nuskriausti. Jie ne tik puikiai padūko, susirado naujų draugų, prisivalgė kiaušinių ir saldumynų, kurių šventėje netrūko. Tikėtina į savo jaunas galveles, į prisiminimų stalčiukus įsidėjo dar vieną puikią, šimtmečius skaičiuojančią lietuviškų tradicijų pilną, šventinę Velykų dieną.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!