Rugpjūčio mėnesį pagaliau ir į mano kiemą atėjo šventė – namuose atsirado vietos naujam augintiniui. Su draugu susidėlioję visus pliusus ir minusus nusprendėme, kad metas beglobiuko gyvenime padaryti stebuklą. Apžiūrėjome visas prieglaudų nuotraukas, žmonių įdėtus skelbimus, svarstėme ir rinkomės. Tačiau likimas mus atvedė į „Banginio“ „Kiką“. Atvažiavę pirkti savo graužikams maistelio, nuėjome prie dovanojamų gyvūnų vitrinos. Ten sėdėjo balta, maža, pūkuota katytė Jurė. Turbūt ne veltui sakoma, kad katės pačios išsirenka šeimininkus. Ji prisiglaudė prie stiklo, pridėjo letenas ir išplėtusi žalias savo akis žiūrėjo į mus ir miauksėjo. Po to prigulė ir palaikydama akių kontaktą ilgai į mus žiūrėjo. Taip mūsų namuose atsirado Jurė.
Labai džiaugėmės nauja šeimos nare, tačiau tyliai mąsčiau apie antrą katę. Mano manymu, kiekvienam gyvūnui reikalingas jo gentainis, kad gyventi kartu būtų daug linksmiau. Taip atsitiko, kad „Pet City“ klinikos stacionare pamačiau Braškę – rainą, panašaus amžiaus katytę kaip Jurė. Nors viena jos akis yra kiek pažeista, tačiau man tai neturėjo jokios reikšmės. Dar tą patį vakarą Braškė atsidaro mūsų namuose. Tiesa, draugėmis jos netapo iškart – reikėjo kelių dienų, kol apsiprato viena su kita, tačiau dabar jos neišskiriamos.
Nors labai skirtingos, tačiau abi nepaprastos. Jurė – turbo raketa, namų tvarkdarė, inspektorė iš didžiosios raidės. Jos visur pilna, ji viską mato ir girdi, nuolat reikalauja dėmesio. Braškė – visiška priešingybė. Rami katė, mėgstanti gulėti lovoje, kol šeimininkai žiūri filmą. Tačiau jos viena kitą puikiai papildo ir vakariniai žaidimai būna pilni azarto ir gaudynių.
Žaibo greičiu lakstančios, kūliais besivartančios, gėlių lapus paglostančios ir varnas per stiklą skaičiuojančios Jurė ir Braškė – vienas geriausių mūsų gyvenime priimtų sprendimų. Širdis džiaugiasi matant jas kartu žaidžiant, miegant ant draskyklės. Ir tada supranti, kad priglausdami jas padarėme ne tik jų gyvenimą geresniu – jos buvo tarsi klijai, sulipdę mūsų šeimą.
Kai vakare guliu lovoje, apsupta dviejų murkiančių gražuolių, pagalvoju, kiek nedaug man anksčiau trūko iki pilnos laimės.