Šeštadienį, gruodžio 22 dienos vakarą po sunkios, švenčių belaukiant, neabejotinai prailgusios darbo savaitės, šventiškai pasipuošę ir puikiai nusiteikę, nešini ir vedini meškučiais ir zuikučiais trumpam tapusiais vaikais, į vietos Lietuvių bendruomenės suorganizuotą tradicinę lietuvišką kalėdinę šventę gausiai rinkosi Peterboro lietuviai.
Suskaičiuota daugiau nei trys šimtai besišypsančių lankytojų, iš kurių daugiau nei šimtas lyg atominė bomba, energija trykštančių, vietoje niekaip nenustygstančių, mamoms ir tėčiams ramybės nuolat neduodančių, lakstančių, šokančių ir kur tik eitų, smagų triukšmą keliančių vaikų. Tarp Kalėdų Senelio dovanų belaukiančių, jau susidraugauti spėjusių, žaidžiančių vaikų ir besibūriuojančių jų tėvų buvo ir pats miesto meras Chris Ash su žmona Doreen Roberts.
Nors kiemuose tikras angliškos žiemos oras, lietaus nuplauti kalėdiniai namų papuošimai, sniego niekada nemačiusios ir jo besiilginčios ant stogų mirksinčios girliandos, ant žalios žolės sudėti besmegeniai ir plastmasiniai elniukai, kada išėjęs į kiemą ne iškart gali suprasti, ar jau pavasaris, ar dar ruduo, kelionė į šventei papuoštą salę lyg kelionė erdve ir laiku.
Bendruomenės kalėdiškai, snaigėmis ir blizgančiais žaisliukais išpuošta salė, su aplink zujančiomis snieguolėmis, princesėmis, kiškučiais ir meškučiais... su lietuviškais šokiais, šokių rateliais, dainomis su daug vaikiško triukšmo, lakstymo, juoko, trupučiu kalėdinių vaikiškų kaprizų ir ašarų, su žvilgančia eglute ir, žinoma, tikrų tikriausiu Seneliu Šalčiu ir jo pilnutėliu raudonu maišu dovanų, ne vieną, bent jau trumpam, bent jau prisiminimuose nukėlė į vietas, kur vaikai žiemai iš palėpių ištraukia roges, slides, ne vienas mintimis nusikėlė į laikus, kada išmanusis telefonas, plančetė ar kebabas buvo tiesiog išgalvoti žodžiai.
Šventėje buvo ką nuveikti ne tik vaikams, kuriems neabejotinai pasisekė labiausiai, nes juos su dovanomis šiemet lanko ne tik nuolat juos Anglijoje lankantis Santa, bet ir tikras lietuviškas Senelis Šaltis. Čia buvo ką veikti, į ką pasidairyti ir ko pasiklausyti ir tėveliams. Susirinkusius svečius linksmino gyva muzika: vaikų choras „Nona“, pianinu skambino Irmantas, keletą kūrinių atliko „Elliemar“ ir Greta. Veikė mugė, kurioje buvo pardavinėjama lietuvaičių iškeptų skanių tortų, pyragų ir kitų, nuostabiai atrodančių ir kvepiančių desertų, medžio dirbinių, gėlių, šventiškai papuoštų, tik mugėse pardavinėjamų, akis traukiančių gražių niekučių, žvilgančių auksinių ir sidabrinių papuošalų. Tėveliai, su netikėtai čia sutiktais pažįstamais, senais draugais pasišnekučiuoti ir kasdieniniais rūpesčiais pasidalinti galėjo prie puodelio kavos ar arbatos, veikė gėrimų baras.
Milžiniško pasisekimo sulaukė Peterboro lietuvių bendruomenės organizuojama loterija su šventės rėmėjų įsteigtais prizais. Loterijos metu surinkti pinigai buvo skirti bendruomenės organizuojamai labdaros akcijai „Atgal į savo pirmą mokyklą“ tad jau greitai, dar daugiau naujų ir šiltų drabužių pasieks Lietuvoje gyvenančius vaikus.
Nors nėra nieko gražiau, kaip stebėti laimingus vaikus, atplėšiančius ką tik Senelio Šalčio įteiktas dovanas, bet Kalėdos tai ne tik dovanų metas. Kalėdos, tai Kristaus gimimo šventė, tai šeimos šventė, tai laikas, kada namuose tradiciškai susirenka bent jau didžioji šeimos dalis, tai stebuklų metas, tad turbūt nenuostabu, kad dėl labai skirtingų priežasčių, taip toli nuo savo gimtųjų namų ir šeimos atsidūrę labai skirtingi žmonės, bent trumpam tapo artimi ir draugiški. Stebėdami susidraugavusius ir žaidžiančius vaikus negailėjo vieni kitiems šiltų šypsenų ir žodžių net ir visiškai nepažįstamiems, pirmą, gal net ir paskutinį kartą matomiems žmonėms.
Kalėdos – tai šventė visiems, įvairaus amžiaus žmonėms, tai šventė, kurią kiekvienas prisimena savaip, dažniausiai iš vaikystės įstrigusiais prisiminimais iš mokyklos švenčių, mamos ar senelės keptų patiekalų, eglutės, mandarinų kvapo... Galbūt ši šventė įstrigs ir kai kurių šventėje dalyvavusių vaikų prisiminimuose.