Nors su juo susipažinau dar paauglystėje, visai neseniai atradau Karlą Majų iš naujo. Ilgų žiemos vakarą nuobodžiai tikrindama knygų lentyną pamačiau nedidelę knygelę – „Per laukinį Kurdistaną“. Turiu pripažinti, vien pavadinimas žadėjo nuotykių kupiną vakarą, jau seniai norėjau patyrinėti man mažai pažįstamą kraštą, apipintą mitais ir legendomis apie painius genčių papročius, kraujo kerštą ir nepažintas tradicijas atokiose bendruomenėse. Net nepastebėjau, kaip atėjo naktis, vėliau ir rytas, o aš nebegalėjau atsitraukti ir mintimis palikt Kurdistaną, nesužinojus, kaip baigsis lemtingas mūšis tarp Jezidų ir Osmanų turkų, ar Kara Ben Nemzi iš Germanistano karinė strategija bus veiksminga ir ar pavyks atlikti svarbiausią Jezidų religinę apeigą, uždarą ir niekad dar neaprašytą jokio pašaliečio.
Po šios knygos sekė trilogija – „Kelionė per Dykumą“, kur mano herojus Kara Ben Nemzi iš Germanistano ne tik pakliūna į sukto emyro nelaisvę Egipte, išgelbsti nuotaką, pagrobtą iš Turkų emyro haremo, bet ir apsilanko šventąjame musulmonų mieste – Mekoje, į kurį draudžiama įžengti bet kokiam kitatikiui. Romano pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu, priversdamas kartu išgyventi ir patirti nuotykį.
Manoma, kad pats Karlas Majus įsikūnija į Kara Ben Nemzį, kuriame realizuoja visus savo troškimus. Įspūdį taip pat palieka ne tik be galo įtraukiantis ir lengvas rašymo stilius, bet ir vietų, žmonių, tradicijų, maisto patiekalų aprašymų detalumas, o svarbiausia - pačių gyventojų mentaliteto suvokimo tikslumas. Gyvendama Maroke ir lankydamasi kitose Arabų šalyse galiu pripažinti būtent tą mačiau, jaučiau, girdėjau, ką ir aprašo Karlas Majus apie žmones ir jų manieras. Man vis neduoda ramybės klausimas, kaip jis sugebėjo būti toks nepriekaištingai taiklus, jei rašydamas romanus tose vietose nėra lankęsis, su tais žmonėmis kalbėjęsis, ragavęs jų maisto, matęs jų vestuves, dalyvavęs mūšyje ir jodinėjęs jų žirgais? Atsakymas turbūt yra beribė fantazija, kūrybingumas ir šaltinių, žemėlapių, kelionių užrašų ir antropologinių bei lingvistinių traktatų analizė.
Dar keistesni klausimai man iškilo pasidomėjus daugiau apie Karlo Majaus biografiją. Ar žinojote, kad šis didžiai talentingas žmogus, Waldenburgo liaudies mokyklos mokytojas, iš mokyklos buvo pašalintas už vagystes, finansinius sukčiavimus, o kartais jam tekdavo valkatauti gatvėje, už tai, beje, buvo įkalintas kalėjime. Sklinda gandai, kad Karlas Majus kentėjo nuo tapatybės susidvejinimo problemos, tačiau tai ir lieka gandai. Išėjęs iš kalėjimo Karlas Majus atsidavė kūrybai, dirbo redaktoriumi pramoginiuose laikraščiuose, o 1880 m. pradėjo leisti Rytų knygų ciklą. Būtent šie šeši romanai apie Artimuosius Rytus ir išgarsino rašytoją visame pasaulyje bei suteikė jam labiausiai leidžiamo pasaulyje vokiečių kalba rašiusio rašytojo titulą. Daug jo kūrinių buvo ekranizuoti, atkurti scenoje, įsteigta jo vardo draugija ir net pavadintas asteroidas, skriejantis Asteroidų žiede.
Jo knygų sąraše yra filosofiniais samprotavimais gausių veikalų, kuriuose jis, pasitelkdamas alegorijas, kelia žmonijos prasmės, pacifizmo, gėrio ir blogio klausimus. Nors Karlas Majus savo kūryboje vengdavo etnografinių išankstinių nusistatymų, kai kurie aspektai jo veikaluose šių dienų kontekste laikomi rasistiniais. Dažnai jo knygos atspindi kolonialistinį požiūrį į regioną ir kultūrą, nepaisant to, jam pavyksta išlaikyti natūralų ir žmogišką santykį tarp skirtingų kultūrų ir visuomenių, atsiskleidžiantį veikėjų tarpusavio santykiuose. Įdomu tai, kad Karlo Majaus pirma kelionė į Egiptą buvo 1899 metais, beveik 20 metų po to, kai buvo parašyti romanai apie Artimuosius Rytus, taigi norėdamas įsijausti ir perprasti personažą jis mėgdavo persirengti savo kuriamo personažo kostiumu.
Pastebėtina, kad kartais Karlas Majus nevengia ir menkinamų išsireiškimų. Tai ryškiai atsiskleidžia per jo kuriamus veikėjus: Artimųjų Rytų ciklo veikaluose arabai dažnai vaizduojami kaip kvailoki, nenuovokūs bei impulsyvūs, greit įsiaudrinantys ir neracionaliai mąstantys, o dažnai ir itin žiaurūs bei klastingi. Visiška arabo priešingybė – keliautojas iš Vokietijos – Germanistano – Kara Ben Nemzi yra nuovokus, sąžiningas, gudrus, puikus karys, jojikas ir strategas, savo gudrumu išsisukantis iš painių situacijų, kovojantis su neteisybe ir klasta, baudžiantis, bet ir teisingas.
Jis savo gudrumu sugeba sutaikyti kariaujančias gentis ir didžiausius priešus, elgiasi lygiavertiškai teisingai ir su vyrais, ir su moterimis, sugeba išgydyti ligas ir įminti painiausias mįsles. Prisimenant tai, jog Karlas Majus šiame personaže įkūnijo savo egoistinius poreikius, šios takoskyros pasirinkimas pasidaro gan aiškus. Būtent tokia priešprieša tarp Rytų ir Vakarų kultūros man priminė Edvardo Saido iškeltą idėją, apie Oriento – Rytų – suvokimą Oksidento – Vakarų akyse. Skirtingi artefaktai ir atributai, pasitelkiami romane sukuria fantastinį, egzotišką, kitaip tariant, tipinį oriento įvaizdį, patrauklų mūsų akiai. Būtent tokia vaizdavimo forma, remiantis Saido idėjomis, skatino ne tik suvokti orientą, kaip vaizduojamą objektą, bet ir konstravo jį per vakarietiško kolonijinio suvokimo prizmę, taigi orientas šiuo atveju tampa ambivalentiškas – kaip objektas ir kaip žiūrėjimo forma, konstruojanti matomą objektą.
Vis dėl to, manau, kad prieš vertinant tokią Rytų reprezentaciją Karlo Majaus kūryboje reikia įvertinti politinį ir istorinį kontekstą. XIX amžiau Vakarų visuomenėje buvo keliami visai kiti klausimai. Čia tinka pavyzdys iš Arturo Džeimso Balforo bendruomenių rūmuose išsakytos kalbos, 1910 m. apie kolonizuotųjų savęs reprezentavimą. Jis net nekvestionavo fakto, kad britai yra pranašesni už egiptiečius, nuolat pridurdamas, kad valdyti Egiptą yra britų pareiga, kadangi jie žino teisingą valdymo būdą.
Jis pabrėžė, kad Didžioji Britanija privalo spręsti problemas Egipte, kurios buvo suvokiamos kaip nacionalizmo iškilimas, trukdantis britų dominavimui šalyje. Britų įvykdyta Egipto okupacija buvo būtinybė, o britų dominavimą įgalina ne karinė ar ekonominė galia, o tai, kad jie Egiptą puikiai pažįsta. Taigi „mes“ neigiame „jo“ (oriento) autonomiją, nes jį pažįstame ir tam tikra prasme jis egzistuoja būtent toks, kokį mes jį pažįstame. Anot Balfouro, Cromeris sukūrė Egiptą, jo „dėka Egiptas pakilo iš didžiausio socialinio ir ekonominio nuosmukio ir dabar absoliučiai vienintelis iš oriento šalių klesti ekonomiškai ir morališkai“.
Nepaisant kolonialistinių atspindžių Karlo Majaus kūryboje, jis išlieka vienas reikšmingiausių ir žymiausių XIX – XX a. vokiečių rašytojų, pardavęs virš 200 milijonų kopijų pasaulyje ir įkvėpęs daugelį kitų rašytojų bei keliautojų, įskaitant mane, todėl siūlau susipažinti su keliomis „Per laukinį Kurdistaną“ knygos ištraukomis ir trumpam nusikelti ten, kur mažai kas iš mūsų yra lankęsis.
Visi besidomintys Arabų kalba ir literatūra maloniai kviečiami į Arabų kalbos dienos šventę Martyno Mažvydo Nacionalinėje bibliotekoje gruodžio 18 d. Renginio metu bus galima susipažinti su arabų kaligrafija, išgirsti arabų autorių knygų ištraukų skaitinius, sužinoti, kur ir kodėl verta pradėti mokytis arabų kalbos, bei susipažinti su šiuolaikiniu arabų kinu.