Vienas iš tėvų, kurio vaikas mokosi streikuojančioje mokykloje, pasipiktino, kad Vyriausybė neapsiėmė spręsti susidariusios sudėtingos situacijos.

„Skęstančiųjų gelbėjimasis, pačių skęstančiųjų reikalas! Trečią savaitę vaikai be pamokų. Kreipiausi į Seimo kanceliariją, pasiūlė kreiptis į Švietimo ir mokslo reikalų komitetą. Suprask „nufutbolino“ toliau... Kreipiausi į vyriausybę, nukreipė į švietimo ir mokslo ministeriją, kreipiausi į Švietimo ir mokslo ministeriją, niekas niekur nebenukreipė ir niekas nieko nebeatsakė.

Kreipiausi į vyriausybę vėl, nukreipė į mokyklos, kurioje vaikai mokosi, administraciją. Lakoniškai paklausė kažkokia ponia iš kanceliarijos: negi jūs manote, kad Vyriausybė turi spręsti šitą problemą? Kreipkitės į Švietimo ministeriją arba mokytojus, būtent tik tie kai kurie mokytojai negražiai elgiasi, kitiems mokytojams ir jų profsąjungoms viskas gerai.

Paklausiau ponios kur dabar man vaikus mokyti? Ponia lakoniškai atsakė, kreipkitės į negražiai besielgiančius mokytojus ir jų vadovus!

Moralas:

1. Pasiųsk pilietį kur nors, ir mažu jis nebegrįš.

2. Vyriausybės valdininkai reaguoja tik į didelės apimties jėgą, dėl to
mokytojų streiko derybos gali trukti labai ilgai ir rezultatai gali būti
nepalankūs mokytojams. Pasak vyriausybės ponios, nepatenkina tik labai maža dalis mokytojų. Suprask visiems kitiems mokytojams viskas gerai. Čia ir medikų profsąjungų nevieningumo prisiminti galima.

3. Kiršink mokytojus su tėvais - nebereikės spręsti mokytojų streikų problemų.

4. Mano vaikų teisės Vyriausybei nerūpi, jomis turi rūpintis pats pilietis.

5. Pasidomėkite kitą kartą prieš balsuojant rinkimuose, kokios galite
tikėtis pagalbos iš išrinktųjų.

Išvada: mieli mokytojai, streikuokit kiek tik jums reikės ir užteks jėgų. Rasiu galimybę pagelbėti mokslo reikalais savo vaikams kitais būdais.“ – rašė vyras.

Tačiau penktoko močiutę toks ilgas nesimokymas pradėjo rimtai neraminti. Ji buvo pašiurpinta vykstančio streiko.

„Prisistatysiu: esu penktoko močiutė. Močiutės gal nedažnai rašo, bet jos tikrai turi savo nuomonę ir turbūt net labiau jaudinasi dėl savo anūkų negu tėvai.

Tėvai užsiėmę darbuose, jaunimas dabar daug dirba dėl savo vaikų ateities, o mums seneliams lieka tuos vaikučius sužiūrėti.

Esu pašiurpusi nuo mokytojų streiko.

Mano anūkė tik pradėjo lankyti progimnaziją po pradinės mokyklos ir jau dvi savaitės į mokyklą neina.

Gerai, kad gali pabūti pas mane, man tai ir džiugu. Ir mergaitė nesiskundžia. Kartu į kiną nueiname, į parduotuvę, šuniuką vedžiojame, televizorių pažiūrime. Priverčiu ir knygą paskaityti. Bet juk vaikui mokytis reikia!

Kitas dalykas, kur dėtis tiems vaikams, kurie neturi senelių arba jie dirba.

Matau, kaip vidury dienos po parduotuves ir gatvėmis dar visai nedideli bastosi. Tikrai taip negerai ir aš visiškai mokytojų nepateisinu.

Matau, kaip vargsta ir kiek daug dirba mano dukra ir žentas. Jų darbai neblogi, bet ir lieja prakaitus, aukso kalnų dar neuždirbo. O juk jie tuos mokytojus ir išlaiko, mokesčius moka.

Neteisinga man taip atrodo. Paėmė viena mokykla ir streiką paskelbė, ir nerūpi jai vaikai. Net neaišku, kiek Lietuvoje iš viso streikuoja ir ko jie nori, jeigu atlyginimus pakėlė. Man irgi pensiją pakėlė tik septyniais eurais, nors reikėtų daug daugiau. Užtat mokytojams daugiau pridėjo. Nepykstu dėl to ir streikuoti taigi pensininkė būdama neisiu. Bet man atrodo, kad žmonės jau pradeda ant mokytojų pykti, kad jie galvoja labiau apie pinigus negu apie vaikus“, – tvirtino senolė.

Streiko reikalavimais ir motyvais suabejojo ir dviejų vaikų tėvas. Pasak jo, mokytojai turėtų streikuoti ne prie ministerijos, o Vilniaus savivaldybės.

„Pats auginu du mažamečius vaikus, kurie lanko ugdymo įstaigas, todėl dabartinę situaciją stebiu su dideliu nerimu. Tikrai pritarčiau, kad mokytojams galėtų būti didinami atlyginimai, tačiau tai turi būti daroma civilizuotais metodais, atsižvelgiant į Valstybės finansines galimybes ir neišskiriant tam tikrų pedagogų grupių, kadangi ikimokyklinio ugdymo pedagogų atlyginimas šiuo metu yra ženkliai mažesnis, jie neturi tiek daug ir tokių ilgų atostogų, kaip kiti mokytojai, tačiau nemiega ministerijos koridoriuose, o sunkiai dirba ir kasdien rūpinasi mūsų vaikais. Už ką Jiems jaučiu didžiulę pagarbą.

Susipažinęs su Žemynos progimnazijos mokytojų reikalavimais, pirma mintis buvo, kad mokytojai streikuoja ne toje vietoje. Ir tuojau paaiškinsiu kodėl.

Visų pirma, dėl vaikų skaičiaus klasėse. Ne visos klasės Vilniaus mieste tokios perpildytos, kaip pateikiama. Kažkodėl nutylima, kad dažniausiai tik lietuviškų mokyklų klasėse yra po 30 ar daugiau vaikų, o lenkiškose ar rusiškose perpus mažiau. Gal todėl tarp streikuojančių mokytojų nesimato tautinių mažumų mokyklų atstovų. Kaip teisinasi Žemynos progimnazijos administracija, Vilniaus miesto savivaldybė nepatvirtina klasių komplektų, kol nesurenkamas maksimaliai leidžiamas mokinių skaičius klasėse, tačiau tokie reikalavimai kažkodėl netaikomi tautinių mažumų mokykloms. Išeina, kad perpildytos lietuviškos klasės kompensuoja pustuštes lenkų ar rusų kalba ugdomas klases.

Verta paminėti ir tai, kad pritrūkus Vilniaus mieste gyvenančių mokinių, priimami vaikai iš Vilniaus rajono savivaldybės. Nors į geras Vilniaus miesto mokyklas, kitoje savivaldybėje gyvenantiems vaikams patekti ir yra sunku, tačiau net prasčiausios mokyklos Vilniaus mieste daugeliui tėvelių atrodo geresnis variantas, nei kokia nors dvikalbė mokykla Vilniaus rajone. Taigi, vaikų, maksimaliai užpildančių Vilniaus miesto mokyklas ir kasdien važiuojančių į Vilnių, yra tūkstančiai. Vilniaus miesto savivaldybė už vaikų ugdymo paslaugas iš Vilniaus rajono savivaldybės galėtų gauti pinigų, kurių, galimai užtektų Vilniaus miesto mokytojų algoms pakelti reikalaujamų 20 % , bet tokių veiksmų nesiima jau daugelį metų. Išeina taip, kad Vilniaus rajono savivaldybė taupo savo lėšas, „siurbdama“ jas iš Vilniaus miesto mokesčių mokėtojų ir Vilniaus miesto vadovams tokia situacija jau daugelį metų atrodo tinkama.

Vaikų skaičių klasėse nustato ne Švietimo ir mokslo ministerija, o savivaldybės, taigi, norint sumažinti mokinių skaičių klasėse, Vilniaus miesto savivaldybei reikėtų optimizuoti mokyklų tinklą, perskirstyti mokinių skaičių jose bei taikyti vienodus reikalavimus klasių komplektams, nepriklausomai nuo ugdymo kalbos. Norint pakelti mokytojų algas 20 % , užtektų išsireikalauti lėšas iš Vilniaus rajono savivaldybės. Tai paprasti sprendimai savivaldybės kompetencijos ribose.

Tad kaip pilietis ir dviejų vaikų tėtis patarčiau Vilniaus miesto mokytojams eiti streikuoti prie Vilniaus miesto savivaldybės, o ne prie Švietimo ir mokslo ministerijos.

Taip pat manau, kad šis streikas didžiąja dalimi atspindi ne pedagogų, ne vaikų, o tik politikų interesus, o Švietimo ir mokslo ministrė, galima sakyti, tiesiog atsidūrė netinkamu laiku, netinkamoje vietoje“, – savo laiške aiškino jis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (33)