Matai, mokykloje tu sakai, kad mokytojai „durni“ (kvaili), dergiesi iš jų, šūkauji per pamokas, o po to eini prašyti ketverto.

Tie mokytojai, kurie yra tapę tavo priešais, turi šeimas, vyrus, žmonas, mamas, tėčius ir net jų vaikai kartais serga, o visiškam nustebimui – ir mokytojai kartais turi blogą nuotaiką! Tačiau, kad ir kaip ten būtų JŲ gyvenime, jie turi ateiti į mokyklą anksti ryte – visai kaip ir tu. Jie privalo ruoštis pamokai, nes TU turi kažką ten išmokti.

Žinai, dar prieš tau atveriant mokyklos duris rugsėjo 1-ąją, jie pildo nuobodžius popierius, ruošia medžiagą, kaip tau papasakos, kas yra dalyvis, kaip ištraukti šaknį, jie susidėlioja pamoką po pamokos, temą po temos, kontrolinius, savarankiškus darbus ir net klausimus, kuriuos tau užduos! Jie taip nuolankiai ruošiasi tavajam išėjimui į platųjį gyvenimą, jie nori, kad suprastum, kad būtum sėkmingas.

Yra toks paslaptingas dalykas – mokytojai turi kelti mokyklos reitingus. Žinai kaip? Paruošdami tave egzaminui! Jei „egzą“ išlaikei 100 proc., mokyklai kažkiek pliusų, jei ne, na... Ir čia visai kaip kituose darbuose, yra viršininkas, kuris bamba, ir sako DAR DAR DAR. Dabar įsivaizduok, mokytojai šūdina diena (teatleidžia man Donelaitis), tas viršininkas vis dar bamba dėl praeitų metų kažkokio barsuko neišlaikyto egzamino. O tada dar tu klasėj „išsikalinėji“, nieko neišmokęs. Ir tada: „SĖSK – 2“.

10-toje klasėje man pasakė: „Išmesim tave iš mokyklos, jei per vasarą neužaugsi.“ 11-toje klasėje užsivarsčiau pati batus, nusivaliau pieną po pusryčių ir išsiruošiau suprasti mokytojų. O jie! Pasirodo, žmonės! Juokiasi, nemėgsta kažko, apsikabina ir net leidžia skatina turėti savo nuomonę!

Aš nežinau, kiek mokytojas turi uždirbti, kiek jis turi dirbti, bet žinau vieną – kol buvau mokykloje, mes buvome KOMANDA! O geras komandos narys kovoja už kitą iki galo!

Mokytojų streikai turi būti išgirsti, ir tu, TU ir tik TU gali jiems padėti! Kai mokytojai neves pamokų, tu pasididžiuodamas atnešk jiems arbatos ir paprašyk jų nevesti dar kelias dienas! O kai jie eis į gatves, imk už rankos patį mylimiausią mokytoją ir eik, eik ir šauk, kad jis žmogus! Kad tu jį myli ir kad tau jo reikia, kad galėtum ko nors pasiekti!

Kaip mano viena mylima mokytoja pasakė: „Ne mokytojai turi eiti į gatves, bet jų mokiniai!“

Mokiniai – buvę, esami ir būsimi, leiskim Jurgitai Petrauskienei suprasti, kad mokytojas ne vienas, kad jis turi užnugarį – TAVE.

Šis rašinys feisbuke sulaukė didelio atgarsio, dalinamės jo nuoroda: