Kačiukai stebėdavo savo meiliomis akutėmis žmones, grįžtančius iš darbo, o kartais net letenėlėmis mosikuodami prašydavosi įsileisti vidun. Skaudėdavo man širdį kiekvieną dieną pro juos praeinat. Bet kur aš (tuo metu dar studentė), pati neturinti savo namų, juos dėsiu? Tašką nusprendžiau padėti 2015 metų pavasarį, kai pikti kaimynai įkalino visą kačiukų vadą po laiptais, kad jie ten numirtų iš bado, užpurkšdami visus plyšius putomis. Laimei, viena kaimynė juos iš ten iškrapštė, viską man papasakojo ir aš, nieko nelaukdama, kreipiausi į prieglaudas. Kaip žinia, prieglaudos pavasarį užkimštos ir pagalba jų tik konsultacinio pobūdžio. Įdėjau skelbimą į „Facebook“, kad 5 šaunūs broliukai – kačiukai ieško namų, ir pati negalėjau patikėti, kiek daug gerų žmonių atsiliepė ir norėjo priglausti kačiukus visam laikui.
Taigi susidedu aš tuos pūkuočius į dėžę, parsinešu į virtuvę ir meldžiuosi, kad visi žmonės, kurie žadėjo, atvažiuotų pasiimti. Kačiukai išsigandę, susispietę į krūvą virtuvės kampe, šaukiasi mamos arba miega. Išskyrus vieną, tas jau spėjo po kelis kartus apeiti dujinę viryklę ir šaldytuvą iš tos pusės, kur dar niekam neteko būti, ir atlikti nuodugnų tyrimą bei voratinklių valymą. Atvažiuoja žmonės rinktis kačiukų. Kačiukų akytės užpūliavę, kai kurių pusė kailio aplipę „Makroflex“ putomis. Žiūrime į juos ir tariamės, kokie galėtų būti vardai, juokiamės, kad bus Makrai arba Flexai. Kačiukams nejuokinga, tie spiegiančiais balseliais šaukiasi mamos, kol po vieną, o kiti ir broliškai – dviese, išvažiuoja į savo naujus namus.
Na, ir lieku aš su mažuoju ekspeditoriumi, leidžiu tyrinėti kitus kambarius. Reikia būtinai kitą dieną nešti veterinarui, nes atrodo, kad per savo ekspedicijas dar lauke būdamas kažką pasidarė akytei. Mane aplanko draugės, kačiukas ištyrinėja ir jas. Vienos tetai reikia kačiuko, sutariame, kad palaikysiu kelias dienas pas save. Kita draugė sako pasilikti sau tą kačiuką. Leidžiame laiką su mažyliu ir kitą dieną keliaujame pas veterinarus atsikratyti kirmėlių, gydyti akies ir dar velniai žino kokių ligų. Liekame dviese su kačiuku, suvokiu, kad aš jau suprantu visus miau ir kitus jo leidžiamus garsus, lyg pati mama katė būčiau. Viskas, katinas jau mano ir jo vardas Flexas.
Kiek vėliau su gerąja kaimyne pagavome Flexo mamą ir sterilizavome ją pagal PSP programą. Katė dar pagyveno keletą mėnesių, bet vėliau jos nebematėme. Tuo tarpu Flexas augo smalsus ir žaismingas, tačiau sąmoningai tvarkingas ir jokių piktadarysčių nekrėsdamas. Kai nupirkau pavadėlį ir krepšį, prasidėjo mūsų trumpos kelionės su draugais ir šeima: tai į renginį, tai prie ežero. Toliausiai esame nuvažiavę į Kazlų Rūdą, miške žiūrėjome kiną. Na, aš žiūrėjau filmą, o Flexas gaudė visus uodus aplink mane. Eidami senamiesčio gatvėmis sulaukdavome daugybės dėmesio, kai kurie žmonės net akis pasitrindavo, norėdami įsitikinti, ar tikrai mato katiną, pririštą pavadėliu.
Taip ir būtų bėgusios tos mūsų tobulos dienos, jeigu ne finansiniai sunkumai, dėl kurių buvau priversta išvykti dirbti į užsienį. Palikau Flexą prižiūrėti savo šeimai. Didžiausia atsakomybė teko mano tetai, kuri dabar jau yra labiau Flexo šeimininkė negu aš. Visų pirma, tai katinėlis suprato, kad gyvenimas name yra kur kas pranašesnis už gyvenimą bute. Čia jis kasdien išvedamas į lauką ir tikriausiai jau yra išragavęs visų rūšių vabalų, kokių tik įmanoma. Visa šeima labai pamilo Flexą, jis yra mūsų visų dėmesio centras. Kadangi Flexas visuomet pasižymėjo įžvalga, pajutęs komforto zoną pradėjo pamažu iš smalsaus judraus kačiuko virsti į tingų ir irzlų bambeklį. O kai esi apsuptas keliomis mylinčiomis moterimis, tai nustatyti namų taisykles pagal save yra visai nesudėtinga.
Taigi gyvenimas pagal Flexą:
* Jokių glostymų ir ėmimų į rankas. Kailis yra šventas reikalas. Pats pasikviečia, kai laikas glostyti.
* Smagiausias glostymas yra prie maisto dubenėlio, triauškiant sausą maistelį. Galima ir pašukuoti.
* Skaniausias vanduo yra tiesiai iš čiaupo. Laukia ant kriauklės krašto, kol bus suplauti indai ir jo asmeninis fontanas atsilaisvins.
* Geriausias pasaulyje kvapas – agurko. Skonis irgi labai geras.
* Negali pakęsti skambučių, netikėtų garsų, o ir šiaip ne visų žmonių balsai gražūs.
* Nemėgsta būti vienas. Kažkas kvėpuojantis, pageidautina, turi būti patalpoje.
* Svečius reikia ignoruoti. Ignoravimas vyksta įsilipus į savo bokštą, nusisukus į sieną.
* Svečius reikia išlydėti, nesvarbu, kiek svečių ar kokiu metu jie išeina, Flexas tupi šalia durų ir visus išleidžia. Tikriausiai skaičiuoja, kad nė vienas neužsiliktų jo valdose per ilgai.
* Saldžiausias miegas yra VISUR! Tačiau jeigu šalta, būtinai ateis naktį ir atsiguls ant kojų. Tuomet žmogus bijo pajudėti ir greičiausiai blogai išsimiega, bet koks skirtumas, jis vis tiek gadina savo miegą ir keldamasis į darbą, tai pats kaltas.
* Veterinarai yra blogis. Namiškis, kuris veža pas veterinarą, irgi yra blogis. Po to reikia žmogų pamokyti ir nemiegoti ant jo kojų kelias savaites.
* Nagų kirpimas yra kančia. Tokia pati kaip veterinarai.
* Svarbiausia parodyti namiškiams, kaip jų pasiilgsti, net jeigu jie tik šiukšlių išmesti išėjo. Todėl Flexas visada reikiamu metu atsidurs prie durų ir dar meiliai pasitrins į staktą. Jokiu būdu ne į žmogų, žmonės yra FUI!
* Viena įdomesnių pramogų yra stebėti, kaip žmogus neriasi iš savo kailio ir vilioja žaisti, judindamas įvairiausius plunksnuotus žaisliukus. Jeigu žmogus žaisliuką judina ilgai – galima vieną kitą kartą grybštelėti žaisliuką (iš gailesčio žmogui).
* Flexas urzgia. Taip rodo savo nepasitenkinimą anksčiau aprašytiems dalykams.
* Flexas turi savo „Facebook“ puslapį.
Mano pačios mylinčia ir subjektyvia nuomone, Flexas yra vienas gražiausių rainių pasaulyje ir galėtų būti modeliu. Aš jo visai nematau kaip nuskriausto benamiuko, man jis kilmingas ir išdidus katinas. Tada, kai šis katinėlis nusprendė būti mūsų gyvenimo dalimi, įnešė džiaugsmo visai šeimai. Gyvūnai suartina, verčia šypsotis, moko drąsos ir atsidavimo. Tačiau noriu visiems žmonėms priminti apie atsakomybę, kurią už juos nešame. Gyvūnas – ne daiktas, jo negali atiduoti ar išmesti. Įsitikinkite, ar turėsite galimybes suteikti jam tokias sąlygas, kokių nusipelnė.
Tobulame pasaulyje gyvūnai lakstytų laisvėje, tačiau privalome juos saugoti nuo savęs pačių. Tas laisvės ribojimas pačiam gyvūnėliui nėra suprantamas. Kaip ir gydymas nėra suprantamas. Gyvūnai turbūt galvoja, kad juos kankiname. Verčiame juos gyventi žmonių gyvenimą, kuriuo patys ne visada esame patenkinti. Linkiu, kad greitu laiku turėtume kuo daugiau atsakingų žmonių ir kuo mažiau beglobių.