Kalba telefonu: labas vakaras, čia jūsų kaimynė, gal jūs namuose? A, darbe? Tai tada labai atsiprašau ir netrukdysiu jūsų daugiau, nepykite, kad paskambinau. Ne, nieko nenutiko, neprisiskambinu sūnui, tai bijau, kad nepareisiu nuo stotelės, nes pripirkau sau jogurtų, sūnui varškės, o man gi nešti daugiau kaip kilogramo negalima. Ne, tai viskas gerai, aš jau ir taip jus sutrukdžiau, nepykite, dovanokite. Viso gero.
Girdžiu skambina dar kažkam, neprisiskambina, niekas nekelia ragelio.
Pasidaro įdomu. Padedu telefoną. Atsisuku.
Sėdi mažutė, miela seneliukė, tokia labiau mini poniutė, nei mini močiutė. Gražiai tvarkingai apsirengusi. Susišukavusi. Plaukai gražiai nubalę ta nepaprasta sidabriška baltuma, kuri mane taip žavi. Moterytė tokia mažutė, kad kai sėdi ant kėdės ji net nesiekia bateliais autobuso grindų. Su lazdele. Šalia ant sėdynės padėtas kuklus, gražus rankinukas irgi miniatiūrinis. Ir juodas krepšys, iš kurio kyšo jogurtai. Mažoji močiutė sėdi sau ramiai, vos, vos judina vieną koją, žvalgosi ir visai nesijaudina, kad niekam neprisiskambino. Žavi, miela senolė. Pasidaro įdomu, kur ji išlips.
Netrukus privažiuojam mano stotelę. Aš su savo beprotiškai sunkiais nešuliais nusikabaroju prie durų. Sustojus autobusui pasilenkusi bandau sugraibyti rankenas ir išlipti lauk. O atsisukusi matau kaip grakščiai, per grakščiai tokiai senutei, ji nusliuogia nuo kėdės, pasiima krepšį, rankinę, lazdelę ir atsargiai eina link durų. Aš padedu savo krepšius ant šaligatvio ir paduodu jai ranką, kad padėčiau išlipti. Ir staiga man visai netikėtai mini poniutė susigraudina. Puola man dėkoti. Aš stoviu pasimetusi ir nesumoju, ką man atsakyti. Tada prisimenu, kad jai negalima nešti sunkumų ir pasisiūlau padėti.
P.S. mieste, viešajame transporte, aš labai vengiu siūlyti savo pagalbą senukams, nes esu kelis kartus taip gavus atgal, kad sėdėjau po to raudona autobuse iš gėdos, tarsi ne pagalbą pasiūliau, o atėmiau kažką iš tų senukų, galimybę, vietą, orumą ar dar kažką.
Bet tiesiog jaučiau, kad ši kukli, miela ir mažiuliukė senučiukė tikrai taip nepasielgs. Ir buvau visiškai teisi. Ji vos neapsiverkė vien todėl, kad aš pasiūliau palydėti ją iki namų ir panešti jos krepšį.
Tada grįžau į realybę ir suvokiau ką padariau. Nešti viską teks viena ranka, nes kitą ranką teks sulenkti ir duoti močiutei įsikibti. Ji su lazdele ir vos bepaeina. Senučiukės krepšys tai lengvutis, tačiau šalia stovi mano du, kuriuos aš vos atkeliu nuo žemės, o dabar juos teks nešti viena ranka ir eiti lėtai, neskubant. Bet dingti jau nėra kur, o ir močiutė vis dar niekaip nebaigia man dėkoti drebančiu iš susijaudinimo balsu, todėl paimu visas tašes į vieną ranką, kitą sulenkus pakišu seneliukei įsikibti ir neskubėdamos patraukiam link namų.
Eidamos šnekučiuojamės. Sužinau, kad ji gyvena su sūnumi. Kad jos laiptinėje gyvena labai geri kaimynai, nuostabūs žmonės, nes jai visada padeda ir bendrauja. Kad jai daryta operacija, dėl kurios ji vis dar negali nieko sunkiai nešti. Sako: turiu save saugoti, nes o tai kas mano sūnumi pasirūpins. Jis irgi invalidas. Tada sužinau, kad lazdelės jai nereikia, bet kai ji du kartus nukrito ir du kartus smarkiai susimušė galvą, dabar ji jai visą laiką sukasi. Todėl be lazdelės į miestą nevažiuoja. Bijo suklupti, kai susisuks galva.
Paklausiu, kiek jai metų. Sako: daug jau. Devyniasdešimt su trupučiu. Sakau: o kaip jūs nebijote viena į miestą važiuoti ir dar su persėdimu. Sako: o ką, vaikeli, daryti? Kur ten namuose vaikščioti? Nėra kur. O va, pagulėjau visai silpnos kojos pasidarė. Prie dujinės stovėti negaliu. Kaip man valgyti sūnui padaryti? Aš gi turiu juo rūpintis. Tai va, važinėju į miestą, judu, kojas mankštinu. Negaliu apsileisti, ne laikas man dar lovoje gulėti, dar reikalų turiu, darbų.
Tada suskamba jos telefonas. Ji manęs atsiprašo ir mes sustojame, o ji ieško telefono. Pastebiu, kad jos ir nagučiai labai tvarkingi. Su gražiu manikiūru, nulakuoti. Aš dedu krepšius ant žemės ir suprantu, kad tos rankos pirštų nejaučiu visiškai. Dėkoju Dievui, kad davė progą man pailsėti ir pailsinti ranką. Turbūt niekada gyvenime viena ranka nenešiau tokio svorio. Plius minus aštuoni-devyni kilogramai. Ir turbūt dar niekada namai nebuvo taip toli.
Močiutė pasideda telefoną. Paaiškina, kad jai skambino sūnus ir jis jau ateina jos pasitikti. Aš paimu vėl krepšius, senutę į parankę ir mes einame toliau. O ji man vis pasakoja, kokie puikūs žmonės jos name gyvena. Kokius nuostabius kaimynus ji turi. Kaip jai patinka čia gyventi, kaip jai patinka apskritai gyventi ir kaip ji dar norėtų pabūti. Tada pamatau ateinantį vyrą. Jis, kaip ir mama, lieknas, tačiau aukštas, labai išvaizdus vyras. Pasisveikina, padėkoja, paima mamos krepšį ir jau nori eiti, tačiau senutė atsisukusi mane apkabina, dėkoja, ašaros rieda kaip pupos. Sako: kaipgi vis dėlto nuostabu gyventi, kai aplinkui tiek gerų žmonių. Niekas nebaisu. Gera nepaprastai.
Tada sūnus paima mamą už parankės ir švelniai nusiveda tolyn link namo. O ji vis dar eidama atsisuka ir vis dar man dėkoja ir linki sveikatos. Tada jau pradedu suvokti, kad pirštų aš vis dar nejaučiu, bet ai, bus tų pirštų. Ši senutė man padarė tokį neišdildomą įspūdį, kad aš dar labai ilgai jos nepamiršiu. Ir kai man bus labai sunku ir aš imsiu inkšti, prisiminsiu šią mini damutę ir man bus labai labai gėda. Juk aš dar jauna, stipri. Aš viską galiu. O ji man bus kaip įkvėpimo šaltinis, kaip pavyzdys, kad net sulaukus 90+ metu galima gyventi gražiai, oriai, džiaugtis gyvenimu ir aplinkiniais, mėgautis gyvenimu, jaustis reikalingai ir mylimai. Žodžiu, gyventi. Ji man pasirodė gyvybingesnė už kai kuriuos jaunus žmones. Ji švietė. Kai pasakojo su džiaugsmu ir pasididžiavimu, kokie puikūs žmonės aplink ją, nuo jos tiesiog spindėjo kažkokia šviesa. Tai nepaprasta moteris. Tikiuosi, man dar pavyks ją sutikti.
Ėjau namo ir galvojau: ir aš taip norėčiau. Sulaukti 90+. Jaustis taip gerai, kad pati nuvažiuočiau autobusais į miestą. Džiaugtis viskuo. Gyvenimu, žmonėmis, bendravimu, oru, savimi. Džiaugtis ir gyventi.
Grįžau namo išsišiepusi iki ausų tarsi būčiau sužinojusi, kad laimėjau loterijoje.
Aš laimėjau, tik truputį kitokioje loterijoje. Tokių žmonių dažnai nepamatysi. Jie tarsi perlai. Slypi giliai ir mažai kam pasiseka juos pamatyti gyvai pačiam. Nes kiti, net jei ir mato kriauklę, tai nežino, kas ten slypi jos viduje. Taip ir aš. Man šiandien pavyko atidaryti tą kriauklę ir pamatyti perlą. Šiandien supratau, kad gali būti smagu su bet kuriuo šviesiu, gerai nusiteikusiu žmogumi. Ypač jeigu jis linki visiems gero.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!