O juk kapinės išskirtinės ir žinomos toli už Vilniaus ir net Lietuvos ribų. Unikalumas jų tame, kad tai pirmiausiai dviejų konfesijų kapinės, kur net palaidojimų kryptys skiriasi pagal tai, kokią religiją išpažino mirusysis. Totoriai amžinojo poilsio atgulė kapuose, orientuotose į Mekos pusę, o karaimų į Jeruzalės.
Toks derinys atsirado tuomet, kai daugiau nei prieš 100 metų dviejų tiurkų tautų atstovai nepaisant religinių skirtumų nutarė išsipirkti žemę bendroms kapinėms įrengti, ko iki tol niekuomet nėra buvę.
Įžengus į kapines, o mes į jas vis tik patekome nepaisant kodinės spynos, labiausiai krenta į akis užrašų skirtumas ant antkapių, o tiksliau kalbos, kuriomis šie surašyti. Karaimų senuosius antkapius puošia hebrajiški užrašai, kiek vėliau matome lenkiškai surašytus vardus bei užuojautos ir atminties žodžius, dar vėlesni užrašai jau lietuviški ar rusiški. Štai toks mažas Vilniaus ir visos Lietuvos istorijos pjūvis mažose istorinėse kapinėse.
Be abejo, mums kilo klausimas, kaip galėjo šios kapinės išlikti nesugriautos vokiečių okupacijos metais juk ir hebrajiški užrašai, ir šešiakampės žvaigždės, ir karaimų išpažįstamas tikėjimas, artimas žydų tikėjimui, galėjo nulemti ne tik kapinių, tačiau ir karaimų tautos likimą. Ir čia jau teko sugrįžus panaršyti po istorinius šaltinius, kur radome atsakymą Dar 1939 metais karaimų istorikas, politikos veikėjas bei tuometinis karaimų dvasinis vadovas, profesorius Seraja Šapša kreipėsi į nacių įsteigtą rasių biurą teigdamas, kad karaimai nėra judėjų kilmės nepaisant tikėjimo panašumų. Šis žingsnis tapo lemtingu ir net juodžiausiais metais karaimai buvo saugūs, kiek aišku galime kalbėti apie saugumą karo metu, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Pats prof. Seraja Šapšalas taip pat savo amžinojo poilsio vietą rado Vilniaus karaimų kapinėse. Beje, be ypatingų nuopelnų karaimų tautai šis unikalus žmogus turėjo net 3 valstybių apdovanojimus (Rusijos Imperijos, Persijos, Lenkijos), buvo asmeninis būsimo Persų šacho mokytojas, kelių universitetų dėstytojas ir vėliau profesorius.
Totorių kapinių sektorius taip pat labai įdomus ir net sugebėjo nustebinti. Be abejo, pirmiausiai verti dėmesio tradiciniai kapai su dviem lauko akmenimis be užrašų ar puošybos elementų. Kas po jais guli mes jau, matyt, niekuomet nesužinosime. Susimąstyti teko ir prie kapo, kur buvo padėtos gėlės. Paklausite kas čia ypatingo? O tai, kad tai net 1908 metų palaidojimas ir neįtikėtina, kad po daugiau nei 100 metų yra tie, kuriems šis kapas rūpi. Tiesa, paaiškinti tai galima tuo, kad kapinėse atgulė daug skirtingų kartų vienos šeimos narių kas, beje, irgi mums lietuviams dažniausiai jau nėra būdinga. Prisipažinkite, brangūs skaitytojai, ar žinote, kur palaidoti jūsų proseneliai? O proproseneliai?
Didžiausia mįsle, į kurią nesugebėjo rasti vieningo atsakymo net vieno iš Vilniaus mylėtojų forumo dalyviai, tapo totoriškame sektoriuje esantis kapas. Antkapyje kartu pavaizduoti islamo simbolis Mėnulis ir šešiakampė Dovydo žvaigždė. Kas tai? Ar dviejų tikėjimų šeimos narių kapas ar žmogaus, pakeitusio tikėjimą? Gal jūs žinote atsakymą?
Išvažiavome iš šių mažų, vos 70x70 metrų ploto kapinių, net po dviejų valandų, nes kiekvienas paminklas prašėsi būti įamžintas, o kiekvienas rakursas įdomus. Išvažiavome su mintimi dar čia sugrįžti. Na, o kita ramybės neduodanti iki šiol mintis yra: kodėl Vilniaus miesto valdžia neranda galimybių pastatyti bent varganą nuorodą į tikrai labai vertingą istorini miesto objektą?