Šią niūrią ir nedėkingą kelionėms žiemą siūlau Jums trumpą istorinę ir geografinę kelionę Emilijos gyvenimo ir paskutinio žygio pėdsakais.
Kapčiamiestis... Nuostabus, tačiau labai atokus miestelis į kurį prašalaičiai patenka ne taip ir dažnai. Geografinė šio miestelio padėtis šiandien, švelniai tariant, nedėkinga. Nors miestelis sąlyginai gana didelis (anot 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymo, jame gyveno 589 žmonės), tačiau geografinė padėtis lemia, kad visi keliai pasibaigia jame. Nors Vikipedijoje esantis sakinys „Kapčiamiestis įsikūręs kelių Veisiejai – Sapackinė – Gardinas ir Seinai – Leipalingis sankryžoje“ skamba labai gražiai, bet kelią į Gardiną pastoja aklina siena, o į Seinus pro Kapčiamiestį važiuoja tik tie, kurie nebijo seniai greiderį mačiusiame žvyrkelyje pamesti galvos. Tiesa, labiau atgyja miestelis vasarą, kuomet pro jį driekiasi ramybės ir nuošalesnių vietų ištroškusių vasarotojų maršrutai. Pats gi pirmą kartą į Kapčiamiestį patekau kažkaip atsitiktinai, tądien turėdamas daug laisvo laiko ir sugalvojęs padaryti lankstą.
Labiausiai tuomet mano akis patraukė pačiame miestelio centre stovintis didingas ir žavus ant postamento stovinčios moters paminklas, kurio kuriamą įspūdį didino besileidžiančios saulės spinduliai. Nors tada jau buvau išmaišęs beveik visą Lietuvą, tačiau tik pirmą kartą pamačiau tokį realistišką paminklą, maža to, dar ir skirtą vienai žymiausių moterų Lietuvos istorijoje.
Nors nuo Kapčiamiesčio nutolau, tačiau paminklas dar ilgam išliko atmintyje. Vis kirbėjo mintis pasidalinti šia vieta su Jumis ir pakviesti ją aplankyti, tačiau visą laiką trūko to „kabliuko“, kuris priverstų sėsti ir parašyti kam nors įdomų rašinėlį. Ir štai, kelerius metus ieškojęs, tą „kabliuką“ suradau. Tačiau apie viską iš eilės. Pradėkime nuo pagrindinių istorinių žinių apie šią asmenybę.
Emilija Pliaterytė (vadinta Emilia Broel-Syberg-Plater – Emilia Plater, tačiau naudokime Lietuvoje priimtą asmenvardį) gimė 1806 m. lapkričio 13 d. Vilniuje, kilmingoje grafų Pliaterių šeimoje. Kilmingoje, tačiau nelaimingoje. Nežinia, kas kaišiojo pagalius į santuokos vežimo ratus, tačiau rašoma, jog jau greit po sutuoktuvių prasidėję jaunavedžių barniai pasibaigė tik tada, kai pora išsiskyrė. Emilijai, deja, teko augti nuolatinių barnių fone ir tai formavo jos požiūrį į gyvenimą ir į santuoką. Po skyrybų Emilijos mama Ana, pasiėmusi Emiliją išvyko į Liksną (dabartinės Latvijos teritorija, Daugpilio apylinkės). Tokiu būdu prasidėjo lepios miesto mergaitės virsmas į gyvenimo audrų grūdinamą moterį.
Taip jau susiklostė, jog naujoje aplinkoje beveik visi Emilijos bendraamžiai buvo berniukai, todėl ir ji pasinėrė į tuomet moterims ne taip būdingas veiklas: išmoko jodinėti, šaudyti, kautis durklu ir kardu... Maža to, Emilija daug laiko skyrė ir savišvietai bei mokslui – dievino istoriją ir matematiką, mokėjo vokiečių, prancūzų, anglų, italų, rusų ir lenkų kalbas. Sakoma, kad šiek tiek kalbėjo ir lietuviškai bei gudiškai. Užaugusi Emilija tapo didele patriote. Patriote tos šalies, kuri dar visai neseniai buvo okupuota ir prarasta – Abiejų Tautų Respublikos. Todėl ir Emilijos laiškuose jos Tėvynės sąvoka persipina tarp Lietuvos, Lenkijos ir Gudijos... Anuomet visi turėjo didesnių problemų nei aiškintis, kuris čia lenkas, o kuris lietuvis besąs. Carinės Rusijos jungas spaudė pečius ir brendo didžiulis sukilimas...
O Emilijos širdyje sukilimas prasidėjo daug anksčiau. Pavyzdžiui, ją idealizuojančiuose kūriniuose dažnai pasakojama, kad sulaukusi pasiūlymo tekėti iš Daugpilio tvirtovės komendanto generolo Michailo Kablukovo, ji atsakiusi, jog niekuomet netekės už piliečio valstybės, šiurkščiai pamynusios jos Tėvynės laisvę. Tiesa, realybė galėjo būti ir šiek tiek kitokia. Sakoma, kad jauna mergina anuomet buvo įsimylėjusi tos pačios tvirtovės karo inžinierių Vilhelmą von Dalvingą, kuris ją, kaip ir kitus Pliaterių jaunuolius, mokė matematikos ir karybos. Deja, tas pats atstumtasis M. Kablukovas, sužinojęs apie besimezgančią meilę, paskubėjo inžinierių išsiųsti į tolimesnį dalinį... Kokia buvo tikroji tiesa, vargu, ar šiandien sužinosime, bet nelaiminga meilės istorija galėjo būti vienu iš veiksnių, stumiančių į begalinę meilę Tėvynei.
Dar vieną sukrėtimą Emilija patyrė 1830 m. Tuomet mirė jos mama. Netekusi artimiausio žmogaus Emilija paniro į depresiją, bandė atkurti ryšius su tėvu, tačiau atsimušusi į sieną pasišventė paskutinei savo meilei – Tėvynei. Ir kaip tik tuomet Lenkijoje prasideda nedideli bruzdėjimai prieš Caro valdžią, šiek tiek vėliau peraugę į tikrą sukilimą, Lenkijoje prasidėjusį 1830 m. lapkričio 29 d. Lietuvos teritorijoje sukilimas, deja, vėlavo ir tik 1831 metų pavasarį čia susiformavo kažkas panašaus į sukilėlių kariuomenės dalinius.
Pati Emilija savo, kaip sukilėlės kelią pradėjo Dusetose (Zarasų raj.), kuomet 1831 m. kovo 29 d. bažnyčioje pasakė kalbą ir suformavo beveik 300 vyrų būrį, su kuriuo nedelsiant pradėjo kovą. Pirmiausia atkovojo Daugailių miestelį, vėliau, lydint sėkmei, ir Zarasus. Paakinti pirmosios sėkmės, nežinodami situacijos ir tikėdamiesi, kad jauni iš šių kraštų mobilizuoti kareiviai palaikys sukilėlius, puolė Daugpilio tvirtovę. Deja, buvo jau per vėlu. Tvirtovės komendantas, žinodamas, jog tik laiko klausimas, kada sukilimas pasieks šios tvirtovės sienas, jau buvo pasirūpinęs apsauga – jaunus kareivius išsiuntęs į Rusijos gilumą ir apsirūpinęs patikimais kariais.
Išblaškytas prie Daugpilio Emilijos būrys susijungė su Cezario Pliaterio daliniais ir persikėlė prie Smilgių (Panevėžio raj.), kur tuomet buvo dislokuotas vieno iš sukilėlių vadų, Karolio Zaluskio, vadovaujamas korpusas. Čia Emilija patyrė didelį asmeninį pralaimėjimą: sukilėlių vadas nepriėmė jos į dalinį ir patarė saugoti sveikatą bei gyvybę. Emilijai teko išvykti. Pasiekusi Ukmergę įsiliejo į vietinį sukilėlių pulką ir pasižymėjo Prastavonių bei Maišiagalos mūšiuose. Atvykus Antano Gelgaudo kariuomenei ir reorganizuojant sukilėlių kariuomenę, Emilijai buvo suteiktas kapitono laipsnis bei paskirtas karių pulkas.
Deja, pralaimėjimas sekė pralaimėjimą. Visomis jėgomis nesėkmingai puolę Vilnių, sukilėliai buvo priversti trauktis į Žemaitiją, kur jų laukė didžiulis pralaimėjimas kovoje dėl Šiaulių. Maža to, kareiviai užpuolė ir besitraukiančius sukilėlius, pridarydami jiems daug žalos.
Nesėkmingas Šiaulių mūšis iš esmės lėmė sukilimo Lietuvoje pabaigą. Buvo nuspręsta kirsti Prūsijos sieną ir ten laukti geresnių laikų. Tačiau dalis sukilėlių buvo principingi ir nusprendė kovoti iki mirties. Emilija buvo tarp jų. Ji, su grupele kitų sukilėlių, nusprendė keliauti link Lenkijos ir prisijungti prie ten vis dar rusenančio sukilimo. Deja, kelionė buvo per sunki. Caro kariuomenė jau buvo užkirtusi atvirus kelius į Lenkiją, todėl teko eiti tik naktimis ir tik per sunkiai praeinamas vietas. Kankino badas ir drėgmė. Varšuvos Emilijai pasiekti nepavyko. Susmuko ji kažkur Veisiejų apylinkėse ir toliau eiti nebeturėjo jėgų.
Sunkiai sergančią ją priglaudė Justinavo dvaro šeimininkas Ignotas Ablamavičius, itin rizikuodamas bandė padaryti viską, kad Emilija pasveiktų. Deja, stipriai žinios apie sukilimo pralaimėjimą paveikta, Emilija užgeso 1831 m. gruodžio 23 d., būdama vos 25-erių metų amžiaus. Iš karto po Kalėdų jos kūnas buvo nuplukdytas iki Kapčiamiesčio ir palaidotas neatskleidžiant tapatybės. Tik 1906 m., pradėjus laisvėti carinei priespaudai, buvo pastatytas gražus paminklas ir parašyta, kas iš tikro ilsisi šiame kape...
