XIX a. pab. carinė Rusija, kuriai tuo metu priklausė dabartinės Lietuvos teritorija, ėmėsi stiprinti vakarines savo sienas. Alytus buvo paskelbtas III klasės tvirtove. Mieste rekonstruoti ar naujai nutiesti plentai, užtikrinę greitą ir gerą susisiekimą su aplinkiniais miestais. Geležinkeliu Alytus sujungtas su Suvalkais ir Vilniumi.
Be to, vyko kareivinių statybos (artilerijos, pontono ir Saratovo), kuriose vėliau įsikūrė 4 tūkst. karių. Kareivinės Alytuje pastatytos pagal sudarytą keturių fortų tvirtovės planą. Tiesa, Alytaus fortai buvo ne iš mūro, o iš žemių sampylų, akmens ir medžio. Todėl kai kurie tyrinėtojai juos laiko kariniais įtvirtinimais, o ne fortais. Nors to meto literatūroje jie vadinami – fortais.
Pirmasis fortas Alytuje buvo pradėtas statyti 1887 m., jį anuomet sudarė dvi dalys (antroji dalis neišlikusi). Jis geriausiai išlikęs iki mūsų dienų, kiti fortai sunaikinti arba menkai išlikę.
Fortą sudaro trikampio plano užapvalintais kampais pylimas (aukštis 3-4 m), smaigaliu orientuotas į šiaurę. Pietų pusėje – trikampis įgilinimas. Pylimą supa negili fosa (gynybinis griovys, įgilinta kliūtis, įrengta prieš gynybos liniją).
Tai vieninteliai III klasės carinės gynybinės tvirtovės likučiai Lietuvoje (viso buvo pastatytos tik dvi carinės tvirtovės: I klasės Kauno ir III klasės Alytaus).
Tarpukario Lietuvoje vykdant žemės reformą buvo išmatuoti ir tuometiniai Alytaus fortai (1924 m.). Archyviniai dokumentai byloja, kad I fortas (abiejų dalių kompleksas) užėmė 16,7938 ha teritoriją, joje 13 ha buvo ganyklos, o visa kita – ariama žemė.
Koks kitų fortų likimas?
II fortas. Vieną speiguotą 1965 m. sausio sekmadienį II fortas buvo susprogdintas. Po kelerių metų jo vietoje išdygo Alytaus medvilnės kombinatas su tų laikų modernia valgykla (dabartinė Pramonės g.). Kokio forto būta, galima tik spėlioti. Tuose pačiuose archyviniuose dokumentuose rašoma, jog forto teritorija buvo 8, 3980 ha.
III fortas buvo dabartinio pastato Ūdrijos g. 38 Alytuje vietoje. Tai mažiausias fortas (4,7588 ha) ir vietinių buvo vadinamas šlapiuoju. Dalis jo buvo pastatyta pelkėje. Pasakojama, kad tarpukario Lietuvoje ulonai, kurių pulkas buvo apsistojęs mieste, šio forto teritorijoje mokė „šokti“ žirgus. Tuomet tai buvo atoki vieta ir tik vienas, kitas smalsuolis galėjo pamatyti tokių „mokslų“ subtilybes ir paslaptis.
IV Alytaus fortas yra prie pat senojo kelio Alytus – Seirijai. Fortas išlikęs, tačiau nemenkai apardytas.
Dėl Alytaus fortų buvo sugriauta Miroslavo bažnyčia (Alytaus rajonas). 1914 m. vyko karo veiksmai, vokiečiai ėmė spausti rusus. Pastarieji suprato, jog nuo Miroslavo bažnyčios bokštų kaip ant delno matyti Alytaus tvirtovė. Kad šiuose bokštuose vokiečiai neįrengtų sekimo punkto, prieš atsitraukdami rusai abu Miroslavo bažnyčios bokštus susprogdino, o pačią bažnyčią sudegino.
Kuriant III klasės tvirtovę Alytuje buvo nemažai investuota, tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui carinės Rusijos armija Alytų atidavė be mūšio, tik besitraukiant susprogdino visus miesto tiltus.