Viena DELFI diskusijos dalyvių teigė, kad tuokėsi dar sovietiniais laikais būdama studente ir nors iš jų kunigas neprašė aukoti kosminių pinigų, tačiau stebėdama šiuolaikinių vestuvių didžiulius biudžetus, ji pritaria R. Doveikos mintims.
„To dar nebuvo, kad koks kunigas atsisakytų suteikti sakramentą, jei jaunieji neturi pinigų. Kai mes tuokėmės (buvo gūdus sovietmetis, o mes studentai), tai aukai turėjome vos 3 rublius. Vyras padėjo voką, o kunigas net nepažiūrėjęs kiek ten yra pasakė: „Iš studentų aukų neimu“. Sužinojęs, kad gyvename bendrabutyje ir dar iš stipendijos, vestuvių vaišėms padavė 10 rublių ir atsiprašė, kad daugiau neturi. Visa tai vyko Kaune. – tikino ji, – nežinau kokia dabar rekomenduojama auka už santuoką (litais buvo, rodos, 150 Lt), bet jei pakanka pinigų grandioziniam baliui, tai 100 eurų jaunieji gali sukrapštyti. Jei vestuvės kuklios, esu tikra, kad kunigas sutuoks ir už simbolinę auką ar visai be jos. Juo labiau R. Doveika. Aš aukoju kas sekmadienį 5 eurus, per metus užprašau trejas mišias, už kurias aukoju po 30 eurų. Taigi, per metu paaukoju apie 350 eurų. Ir gerai žinau, kur jie nukeliauja (parapija maitina apie 60 vaikų, moka algas 20 darbuotojų, įskaičiuojant kunigus bei buhalterę ir t. t.). Taip, kad apie kunigų pasipinigavimus nereikėtų taip spygauti, nors, žinoma, visokių pasitaiko.“
Kitas DELFI skaitytojas irgi teigė, kad vien dėl pragmatinių priežasčių reikia paaukoti bažnyčiai, nes visi esame šios bendruomenės dalis.
„Ligonines, policiją ir visas kitas instancijas išlaiko valstybė (t.y. mokesčių mokėtojai). Naudojatės kitomis paslaugomis, pavyzdžiui, kavinės, kirpyklos, masažas, irgi mokate. Kunigas, kaip kažkas teisingai rašė, už elektrą maldos žodžiu nesumokės, prakiurusio bažnyčios stogo nesuremontuos su „Tėve mūsų...“ Taip, Dievas visur ir visame, ir visų mūsų, jis „nemokamas“. Bet mes visi esame bendruomenės dalis, turime padėti išlaikyti savo parapijos bažnyčią. Jei Jūs norite santuokos apeigų, už jas reikia aukoti, nes, kaip ir R. Doveika rašė, bažnyčioje yra keletas žmonių, kurie skiria savo laiką ir darbą dėl Jūsų. Galų gale, elektra, šildymas, kitos sąnaudos. Kiekvienas turėtų įvertinti tai, prieš aukodamas. Aukoti juk galima ir individualiai, kiek kas išgali. O aukoti turėtų, manau, labiau tie, kurie per ištisus metus tik kartą apsilanko bažnyčioje arba ateina ten tik dėl Santuokos sakramento! Ir tikisi rasti šiltą, išpuoštą gėlėmis bažnyčią ir visus patarnaujančius su kunigu priešakyje!!!“, – atviravo jis.
Tačiau ne visi skaitytojai sutiko su kunigo nuomone. Štai vienas iš diskusijos dalyvių tvirtino, kad ir pati bažnyčia kalta, kad komercializavo santuokos sakramento apeigas.
„Patys dvasininkai pavertė bažnyčią komercine institucija, o dabar pyksta, kad tenka srėbti, ką pridirbo. Tai nepardavinėkite savo sakralinių apeigų „šventiniams turistams“ (kaip juos vadinate) kaip kokių indulgencijų laikais ir bus tvarka. Bet kad turtuoliams viską leidžiate. Nereikia paprastų žmonių laikyti neišmanėliais tamsuoliais – visi mato kaip už solidžias sumas sutuokia kur nori, kaip nori, be jokių paskaitų ir ne vieną kartą (aišku, bažnytinės santuokos anuliavimas irgi kainuoja). Tai ko dabar įsižeisti, jei ir mažiau turtingas to paties nori, nors įpirkti nesugeba. Labai ciniškai atrodo tokie lozungai apie sumaterialėjimą, kai daugelis kunigų gyvena prabangiai, reikalauja „beveik nieko tik kelių šimtų eurų“. Būtų daugiau tokių, kaip buvo tėvas Stanislovas, nereikėtų žmonių tikėjimu manipuliuoti, gąsdinti, moralizuoti. Patys pas jį būriais ėjo, nes pasisemdavo tikro dvasingumo“, – piktinosi skaitytojas.
Kitas DELFI skaitytojas pastebėjo, kad ne visiems ir reikia išorinio patvirtinimo, kad pragyvens laimingą gyvenimą su savo antrąja puse. Jis teigė, kad susituokė su žmona civilinėje metrikacijoje jau gimus vaikams ir tik dėl juridinio saugumo.
„Be jokių bažnyčių ir be jokių metrikacijos biurų užmoviau savo merginai žieduką ir pasakiau, kad myliu ją ir pažadu gerbti bei saugoti, kol mirtis mus išskirs. Gyvenome apie 8-erius metus, kol atsirado vaikai. Tada susirašėme metrikacijos biure, be jokių iškilmių, nes tai buvo tik fikcija dėl juridinio patogumo. Mes kiekvienais metais švenčiame tą dieną kai ji man pasakė „Taip, aš irgi pasižadu būti tavo iki gyvenimo pabaigos“. Kiekvienais metais apipilu ją gėlėmis, keliaujame į Romą, Paryžių, Atėnus ir t.t. Arba lepinamės Druskininkuose, deginamės kur nors Viduržemio jūros regione. Myliu žmoną, o ji myli mane. Nė karto nė vienas nesame pasukę į kairę. Mūsų santuoka trunka jau beveik 30 metų. O daugelis mūsų pažįstamų po bažnytinės santuokos išsiskyrė“, – dalijosi patirtimi jis.
Pasidalykite – kiek per savo vestuves bažnyčiai aukojote jūs? Ar rinkotės bažnytinę santuoką? Ką patartumėte jaunavedžiams? Jūsų minčių laukiame el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vestuvės“.
