Va jums dar viena nuomonė žmogaus, pradėjusio dirbti mokykloje dar sovietmečiu, paskui išėjusio iš jos ir vėl po kelerių metų pertraukos sugrįžusio ir akivaizdžiai pamačiusio, kad per tą laiką švietimo sistema ne sustiprėjo, o, atvirkščiai, dar laipteliu nusirito žemyn... Mokinių motyvacija mokytis dar labiau sumenko... O be motyvacijos, kaip žinia, prastai, tebus atleista man už grubų pasakymą, bet per antrą galą, taip sakant, mokslų nesukiši...
Ar galite įsivaizduoti tokią situaciją: ateina žmogus pas darbdavį, norėdamas įsidarbinti, o šis jam ir sako: „Tau nieko nereikės daryti, aš tau algą mokėsiu tik už tai, kad ateisi į darbą... O jei ateidamas dar ir rašiklį atsineši, tai ir premiją gausi, o jei dar ir parašysi kažką, nesvarbu ką, kas į galvą šaus, – dvigubą premiją sumokėsiu...“
Neįmanoma, pasakysite, kažkas iš fantastikos pasaulio....
Bet juk ar ne panašiai yra su mokymu ir vertinimu eilinėse mūsų bendrojo lavinimo mokyklose, gimnazijose, profesinėse mokyklose, kur, kuo toliau, tuo labiau mokiniai darosi nemotyvuoti mokytis?
Paklausiu taip: kaip čia yra mūsuose, kad žmogus, turintis pagrindinio išsilavinimo pažymėjimą, iš tiesų vos paskaito, vos parašo, suskaičiuoti moka tik centus kišenėje, o apie kokio trikampio ar keturkampio plotą, ką jau kalbėti apie trupmenas ar lygtis, rodos, ir girdėt negirdėjęs... Apie biologiją, chemiją ar fiziką tik kažkur nuklausęs, kad tokios mokslo šakos yra, o ką jos ten sprendžia, nelabai žino...
Kodėl pas mus taip nebegerbiamas mokytojas, kodėl taip suprastėjo jaunuolių išsilavinimo kokybė? Kas nutiko, kad skaityti nemoka, o pagrindinę, paskui dar ir profesinę mokyklą vis dėlto baigia?
Dažnas mokytojas, „ragavęs“ darbo su panašiu kontingentu duonos, turbūt nesunkiai atsakys į šį klausimą... Bet atsakys, greičiausiai, apsižvalgęs, ar kas negirdi, kam nereikėtų girdėti... Nes jei pasakys tiesą atvirai, kaltas liks vis tiek tik jis pats, kad blogai dirbo, nesistengė, neišmokė.
Todėl dažnai pedagogas tiesiog nusprendžia neapsunkinti sau ir taip nepavydėtino gyvenimo ir tyliai toliau dirba arba vaidina, kad dirba...
O kaip dirba, ką daro, kad neliktų kaltas? Rašo... Pasiekimų dienyne rašo vietoj „2“ – „4“, vietoj „3“– „5“, vietoj „4“ – „6“. Kaip dar sovietmečiu kolegė matematikė sakydavo, „Tris rašau, du minty...“ Tada trejetas būdavo šventas nemokšų skaičius, išsigelbėjimas, nes penketas parodydavo aukščiausią mokėjimo lygį.
Bet jei parašys dvejetą ar trejetą, pats ir liks kaltas, kad nesugebėjo išmokyti nemotyvuoto mokinio, tokio, kuris į mokyklą vaikšto tik su draugais susitikti, atrakciją pasidaryti, krėsdamas išdaigas per pamokas, jei, žinoma, išvis vaikšto...
Dabar jau tarsi girdžiu nuostabos gaidas. Klastojimas, pasakysit, negerai, kalėjimu kvepia!
Taip, negerai, net labai negerai... Bet kol bus tokia sistema, niekas nesikeis. Nes jei ir atsiranda koks sąžiningas mokytojas, neilgai trukus tampa nesąžiningu, o jei tokiu savanoriškai nesutinka tapti, būna priverstas sutikti. Na, o jei pasitaikys retas užsispyrėlis, bus rasta būdų tokį sąžininguolį priversti išeiti lauk, o jo vietą užims toks, kuris sutiks klastoti...
Sąžiningesniam ar neseniai dirbančiam mokytojui, dėstytojui natūraliai iškyla klausimas: o už ką reikia rašyti teigiamą pažymį, jie mokinys nieko nedaro, jokių pastangų nerodo ir nieko nesugeba? O atestatų ar diplomų įteikimo metas artėja...
Todėl humaniškesnis mokytojas ir lengvina užduotis iki absurdo, rašo pažymį už tai, kad mokinys atėjo, už tai, kad ramiai sėdėjo, netrukdė dirbti kitiems, už tai, kad nurašė tekstą ar taisyklę, nurašė, bet ne išmoko...
Tai kaip gerbti tokį mokytoją? Kam ruošti namų darbus? Kam išvis kvaršinti galvą mokymusi, jei galų gale vis tiek būsi įvertintas teigiamai, nors tavo žinios – nulinės, nors temoki tik telefono mygtukus maigyti, kompiuterinius žaidimus žaisti...
Sakysite, reikėtų tokius palikti antriems metams kurso kartoti... Tačiau šio problemos seniai nebėra – na, negalima juk skaudinti mokinio, sukelti jam streso, paliekant jį kartoti kurso. Praktiškai visi keliami į aukštesnę klasę... Valio, pažangumas – šimtaprocentinis. O realybėje?
Nebėra jokio stimulo mokytis, juk vis tiek kiekvienas be vargo pabaigs mokyklą – ir tas, kuris išmoko, ir tas, kuris nelabai ką tegirdėjo... Juk ne paslaptis – dažnai silpnesnis mokinys pagalvoja: na, jeigu jau Petraitis sunkiai raides rinkdamas pabaigė, tai ir aš pabaigsiu. Jei jau Jonaitis, apspjovęs, iškeikęs viešai per pamoką mokytoją, pabaigė, ir aš pabaigsiu... Šiurpu? Deja, tokia realybė...
Kokia alternatyva? O kodėl, tarkim, žmogus negalėtų gyventi su 5 klasių baigimo pažymėjimu, jeigu jam tie mokslai neatrodo taip labai reikalingi, ir, jo supratimu, užtenka mokėti tik parduotuvės pavadinimą perskaityti? Kodėl negali būti baigęs 6 klases, jeigu jo protas tiek tegali... Kur čia problema? Kodėl toks žmogus būtinai privalo turėti pagrindinio išsilavinimo pažymėjimą ar profesinės mokyklos baigimo diplomą? Juk kiekvienas savo gyvenimą ir ateitį kuriasi pats, kaip išmano.
Be abejo, pradėjus rodyti tikrus, o ne suklastotus rezultatus ir grąžinus į realybę „antramečiavimo“ perspektyvą, tikriausiai, oi, kokia stipri motyvacija dažnam vis dėlto atsirastų, kad tik antriems ar net tretiems metams toje pačioje klasėje neliktų. Čia tinginiams. O ką daryti tokiam, kuriam Dievas atminties ir gabumų bei loginio mąstymo ir gebėjimo mokytis pagailėjo? Na, tai ir liktų sau žmogus su kelių, tarkim, 5 jam realiai „įkandamų‘‘ klasių išsilavinimu, ir visiems būtų aiškūs jo gebėjimai ir pretenduojama užimti darbo vieta.
Nesugebantys žengti kartu koja kojon su bendraklasiais, būna tiriami ir adaptuojami, jiems rašomos lengvesnės programos ir tokie galiausiai pasiekia 10 ar net 12 klasę. O egzaminų užduotys juk visiems vienodos – tiek eiliniam mokiniui, tiek silpnam... Problema.
Taigi, grįžkim prie to, nuo ko pradėjom: ar tikrai tos papildomos dvi savaitės išspręs švietimo problemas?
Va, Linas Slušnys parašė straipsnį tokiu pavadinimu: „Mokytojai agituoja vaikus nesimokyti – tai nesusipratimas“.
L. Slušnys klysta. Tikrai niekas neagituoja, neteko tokių sutikti... Juk jau buvo pailginę mokslo metus, ir ne taip seniai. Kokie ten „mokslai“ vykdavo? Visi, kas dirbo ir mokėsi tada mokykloje, pamenate. Jei norima padidinti mokymosi valandų kiekį, tą nesunkiai galima padaryti ir nenukeliant mokslo metų į birželį. Tik ką tai duos? Kas norėjo mokytis, tas ir taip išmoko, o kas nenorėjo, jei pailginsime tokiam mokslo metus nors ir mėnesiu, nebus jokios naudos, nesimokė ir nesimokys, juk ir taip bus iškeltas į aukštesnę klasę.
Štai dar ir Andrius Tapinas parašė straipsnį „Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai“.
Oi, kokie tie mokytojai negeri, dirba senais metodais, skriaudžia vaikus, nespėja koja kojon su progresu ir panašiai...Yra, aišku, tame tiesos, bet... Žuvis, sakoma, genda nuo galvos.
Be to, jokiu būdu negalima lyginti prestižinių mokyklų, gimnazijų, kur susirenka motyvuoti, žinių trokštantys vaikai, su eilinėmis mokyklomis, iš kurių patys gabiausi ir nueina į tokias mokyklas, o jose lieka tie, kuriems reikalingas tik baigimo pažymėjimas, bet ne žinios.
Užeitų ponas Andrius į bet kokią profesinę mokyklą darbo metu, kai vyksta pamokos, ir žvilgtelėtų į vieną, į kitą klasę, tai nustebtų pamatęs tik kelis mokinius, nors sąrašuose jų būtų, oi, kiek daug. Na, gal mokytojas pasiteisins, kad čia tik dabar taip, netyčia vienu metu susirgo daug, bet juk aišku ir taip, kad tokiose mokyklose mokymo procesas vyksta tik formaliai, realiai ten mokosi tik vienas kitas iš šimtų ar tūkstančių.
Koks kontingentas į jas įstoja? Toks, kuris nelabai paskaito, nelabai parašo ir jiems tie mokslai visiškai neįdomūs.
Kiek milijonų ar milijardų pinigų valstybė išeikvoja, išlaikydama tokias mokyklas? Kiek jų yra visoje Lietuvoje, kur darbas vyksta tik popieriuose, visi gauna algas, o realaus darbo nėra, nes kontingentas juk toks, kurio išsilavinimo lygis dažnai atitinka 4, 5, 6 klasių išsilavinimo lygį?
Drįsiu pasakyti, kad dauguma tokių mokyklų baigimo diplomų, mano manymu, yra savotiškos klastotės...
Beje, tarkim, standartizuoti testai, skirti mokinių žinių lygiui žemesnėse klasėse nustatyti, taip pat neparodo tikros padėties, nes tie, kurie parašyti silpnų mokinių, taip pat, manau, pataisomi, o to nedaro tik viena kita mokykla Lietuvoje. Bet užtai paskui ji yra badoma pirštais... Nors iš tikrųjų dauguma tokių...
Taigi, gal iš tikrųjų ne visada tas vargšas mokytojas kaltas dėl neišmokytų nemokytinų mokinių, kad dažnai jis jaučiasi „neįgalus“ prieš tokią ydingą sistemą, kur svarbūs skaičiukai, o ne kokybė.
Jei žmogus įsidarbins, tarkim, statybininku, baigęs tik 6 klases, jo sugebėjimai bus tokie patys, kaip ir to, kuris turi profesinės mokyklos statybininko diplomą, nors ir nieko ten toje mokykloje neišmoko...
Aišku, čia paminėjau tik kelias problemas, o jų švietimo sistemoje yra „n+k“. Ir ką bekeistume, niekas nepasitaisys nei per metus, nei per dvejus. Čia ilgalaikiai procesai, todėl, teisingai „gydant“, pakeičiant ydingą iškreiptą sistemą, gal pradėtume ir sveikti.
Naują švietimo ministrę turim, labai norėtųsi, kad ji būtų ne tik graži, bet ir protinga... Grožį pamatėme iš karto, o koks protas, parodys darbai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!