Tačiau išleisti kūrinį yra viena. Visai kas kita – jį parduoti. Štai čia į pagalbą ateina leidyklos, kurios nusprendžia spausdinti ir reklamuoti tik tas knygas, kurios tikrai turės pasisekimą. Kokį pasisekimą? Finansinį. Nesvarbu, apie ką knygoje bus rašoma, svarbu, kad ją pirktų. Mat tuomet knygynai bei pačios leidyklos galės toliau gyventi ir tęsti savo veiklą. Ar tai blogai? Žinoma, ne. Juk tai tik verslas. Bet šitoks verslas turi pasekmių.
Jaunam kūrėjui, kuris nėra nei populiarus nei turi pinigų kūrinio reklamai, beveik neįmanoma „prasimušti“ į dienos šviesą. Kas norėtų pirkti kažkokio nežinomo autoriaus knygą, kuri tėra pirmoji jo knygų „sąskaitoje“? Dėl šios priežasties leidyklos, mano galva, nepriima net ir talentingų rašytojų, todėl kenčia ir pati lietuvių literatūra – jaunas rašytojas nėra skatinamas, kartais net privalo paaukoti visas santaupas kūrinio leidybai arba vykti į užsienį užsidirbti lėšų.
Esu 18-ikos metų moksleivis, visai neseniai išleidęs savo romaną. Dar prieš pusmetį, 2016 m. vasarą, rašiau laiškus kiekvienai įmanomai leidyklai ir klausiau, ar jų nedomintų mano parašyta knyga, siunčiau ištraukas, bet sulaukiau tik keleto atsakymų – mandagių „Ne“.
Knygą išleidau iš santaupų, kurias taupiau dešimt metų. Ar dėl to kaltinu bent vieną leidyklą? Ne. Kodėl? Nes, manau, joms nusispjauti, kokią knygą leisti – svarbu, kad ji atneštų pelno. Būk žinomas, kitais žodžiais tariant, turėk daug gerbėjų, ir būsi išskėstomis rankomis laukiamas kiekvieno leidėjo, net jei į tas išskėstas rankas įteiksi netikusį kūrinį. Verslas. Tai tėra verslas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!