Kaip tik neseniai per LRT buvo kalbėta apie tai, kad Rytų šalių mokinių žinios ir pasiekimai lenkia mūsų mokinių gebėjimus ir kad mums iš Kinijos ir Japonijos reiktų pasimokyti, neužsidaryti savo darže, ruošti vaikus gyventi pasaulyje.
O štai ką rašo apie tai a. a. rašytojas Romualdas Granauskas, beje, kurį laiką dirbęs mokytoju: „Pažiūrėkime į japonus, kokia jų dvasinė kultūra, kiek yra perėmę svetimos kultūros, bet neatsisakė savo šaknų, o visa tai sugeba suderinti. Pasiima iš pasaulio tai, kas reikalinga būtent Japonijai. Mes griebiame bet ką... Nesvarbu, kad ten kita visuomenė, kitas mentalitetas, kiti žmonės, ir tradicijos, mąstymas“ (Baltas liūdesio balandis, 2015 m. p. 308).
Kur glūdi mūsų šaknys? Ar dabartinėje mokykloje jos puoselėjamos? Tarpukario Lietuvoje jos buvo tinkamai ugdomos. 1936 m. išleistas naujas Pradžios mokyklų įstatymas skambėjo taip: „Pradžios mokyklų tikslas yra teikti Lietuvos jaunimui pradžios mokslų žinių, ugdyti jo dvasios bei kūno pajėgas, mokyti jį Lietuvą mylėti, branginti ir jai aukotis.“ Tų mokyklų auklėtiniai įrodė savo meilę Tėvynei ir užjūriuose, ir Sibiro tremtyje, ir partizaniniame kare. Tarpukario Lietuvos mokyklose buvo daug vaikų ir vyresnio amžiaus mokinių organizacijų. Tarybinėje mokykloje skautai tapo pionieriais, užklasinė veikla buvo aktyvi, bet labai ideologizuota.
Nutraukus šią tradiciją, dabartinėje mokykloje įsivyravo slogi tyla. Ypač kaimo mokyklose. Nesakau, kad visose. Yra gražių pavyzdžių, bet jų nedaug.
Man keistai skamba „Savaitė be patyčių“. O kitos savaitės – su patyčiomis? Mokykloje visada turi būti tvarka. Tam yra budintys mokytojai, klasių vadovai. Gal reikėtų organizuoti vyresnių klasių mokinių savanorišką budėjimą.
Bet pirmiausia patyčių neturi būti darželyje. Negera praktika vaikams leisti bėgioti po teritoriją, rėkauti, stumdytis. Vaikai turi mokėti lauko žaidimų su kamuoliais, kamuoliukais, šokdynėmis, liaudiškų ratelių. Kadangi darželiuose trūksta vietų, tai neklaužadas, mušeikas reikėtų šalinti iš darželio savaitei, mėnesiui ar net visam laikui, jeigu tėvai nesugeba paveikti vaiko taip, kad jis elgtųsi tinkamai.
Gražaus elgesio estafetę turėtų perimti mokyklos. Pradinių klasių mokytojai irgi turėtų būti budrūs. Negalima palikti vaikų vienų klasėse per pertraukas. Tada jie irgi turėtų žaisti lauke, jei gražus oras, jei blogas – koridoriuje, prižiūrimi budinčios mokytojos.
Mano supratimu, tiek jaunesnėse, tiek vyresnėse klasėse patyčios tarpsta ten, kur nėra ką veikti. Užimti vaikus vienokia ar kitokia kūrybine veikla yra būtina. Apie tai turi galvoti ministrai ir mokyklų vadovai kartu su mokinių tėvais. Normalūs, draugiški vaikų ir paauglių tarpusavio santykiai formuojasi tik klasės ar būrelio, sportinio kolektyvo veikloje, kai vadovas yra autoritetas, sugebantis vaikus uždegti bendram tikslui. Bet tokių vadovų jau reikia paieškoti. Mokyklose labai daug pagyvenusių mokytojų ir dirbančių keliose mokyklose. Jie dažnai kratosi menkai apmokamo klasės vadovo darbo.
Ar nesumenko dabar klasės vadovo vaidmuo? Socialinės pedagogės, psichologės, dar pagalbos telefonai skelbimų lentoje, dar šimtai draugų feisbuke... Ir atsiranda žudanti vienatvė. Ar yra mokyklose dar tokių klasės vadovų, kurie gali paguosti, apginti, paskatinti, pabarti?
Dar yra vaikų teisų darbuotojai. Ar ta kryptimi jie dirba? Jeigu jau jie gina vaikus, tai pirmiausia tegul gina tuos, kurie kultūringai elgiasi mokykloje ir už jos ribų, kurie nori mokytis, tegu gina mokytojų pastangas sukurti darbinę atmosferą pamokoje. Vaikų teisių darbuotojai kartais prasilenkia su etika, klausinėdami vaikų, ar mokytojai jų nepravardžiuoja, nevaro iš klasės, užuot aiškinę vaikams, kad trukdyti pamoką, įžeidinėti mokytojus ir draugus yra nusikaltimas.
Yra naujovių, kurios visiems nepriimtinos. Tai pradinių klasių mokinių žinių vertinimas saulutėmis, žvaigždutėmis, raidėmis ir dar ilgiausiais aprašymais. Toks vertinimas apsunkina mokytojus, visiškai neaiškus tėvams. Pirmoje klasėje gal ir galima pažaisti su saulutėmis, bet nuo antrosios klasės jau reikėtų naudotis visiems aiškia, įprasta, suprantama dešimties balų sistema.
Ar ne per vėlai pradedama mokyti antrosios užsienio kalbos? Septintoje klasėje jau vėloka. Kodėl nepradėti jos mokyti nuo penktosios klasės?
Kita bėda – vadovėliai. Rusų kalbos vadovėliai kaimo vaikams nepritaikyti. Pagal juos ir mokyti, ir mokytis yra sunku.
Dar viena naujovė – kaupiamieji pažymiai, kuriuos mokytojai rašosi į savo sąsiuvinius, ne visada netgi mokinius informuodami. Tėvams jie lieka dažniausiai nežinomi. Kai kuriems dalykams toks vertinimas gal ir tinkamas. Bet dar reikėtų pagalvoti, ar jis skatina mokinius geriau mokytis, ar pažymys mėnesio gale nėra pernelyg tolima perspektyva mokiniui.
Keista naujovė – kūno kultūros pamokų sumažinimas – liko tik dvi savaitinės pamokos. Ar čia taip rūpinamasi vaikų sveikata?
O kas rūpinasi vaikų atminties, mąstymo lavinimu, estetinių jausmų ugdymu? Atrodytų, visų dalykų programos nukreiptos ta linkme. Bet kodėl ir pradinukai, ir vyresnių klasių mokiniai nemoka atmintinai eilėraščių? Literatūros mokytojai kažkodėl nori visus mokinius paruošti studijuoti filologiją.
Iš mokinių reikalaujama žinoti daugybę literatūros teorijos terminų, rašyti rašinius, panašius į mokslinius straipsnius. Sakykit, ar svarbiau žinoti tikslų soneto apibrėžimą, ar mokėti atmintinai bent vieną Šekspyro sonetą? Ryškiausi mūsų ir pasaulio klasikų poezijos ir prozos kūriniai, jų ištraukos turi susigerti į jauno žmogaus atmintį ir širdį kaip gražiausi ir teisingiausi žodžiai apie Tėvynę, apie žmogaus gyvenimo grožį ir prasmę.
Mūsų šalis neturtinga. Negalim įgyvendinti visų svajonių bet kurioje srityje, tuo pačiu ir šveitimo sistemoje. Todėl turim būti labai protingi ir nuoširdūs. Visi: ministerija, mokyklų vadovai, mokytojai. Ir to paties mokykim savo mokinius, kurių likimas patikėtas mums šiandien.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!