Rašau, sakykim, apmąstymus, skirtus Švietimo ministerijai. Kodėl ne laišką? Nes laiškų, kaip man galima nuspręsti iš ankstesnių moksleivių pasisakymų, ministerija neskaito. Visiškai. Todėl ir rašau straipsnį. Ne, šiame straipsnyje nekaltinsiu mūsų gerb. švietimo ministrės. Nes ne viena ministrė ministerijoje dirba. Rašysiu apie dabartinį mokytoją bei dabartinį, šiandieninį mokymo stilių.
Ne, nesu pedagogas, esu dešimtos klasės moksleivis, kuris rado laiko parašyti straipsnį tarp dviejų PUPP (PUPP – pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas, arba kitaip mūsų vadinamas kvailumo testas, kuriame turi pasistengti, kad gautum mažiau nei 4, bet teks nemažai paprakaituoti, kad išspaustum kažką panašaus į 10).
Dažnas dabartinis mokytojas šiandien mokyklose bei gimnazijose yra sulaukęs bent 45 metų, priklauso žmonėms „homo sovieticus“ (t.y. yra tokio požiūrio, kad visi lygūs ir tikrai negali būti išskirtinių ar labai prastų mokinių) ir yra visomis prasmėmis pavargęs nuo gyvenimo ir viskas, ko jis nori, tai nebent pakelti savo lygį iš vyr. mokytojo į metodininko tam, kad gautų šiek tiek papildomų pinigų prie ir taip vis dar per mažo mokytojo atlyginimo.
Ką jam tas lygis padės? Manau, nieko, tiesiog gaus daugiau pinigų ir tiek. Mokiniai iš to geriau kažką išmoks? Tikrai abejoju (be abejo, mokytojas bus išmokytas naujų dalykų, kaip su mokiniais elgtis, turės praeiti kursus ir pildyti daug nuobodžių blankų). O tas „pensinio“ mąstymo (tikrai nieko prieš pensininkus neturiu), gyvenimo sunkumų išvargintas mokytojas, gaudamas daugiau, nei jaunas, 2-3 metus mokykloje dirbantis mokytojas, mokinius išmokys daug prasčiau. Mano nuomone, mokytojas turi būti mokiniams įkvėpimas, motyvas mokytis, o ne seniai užknisęs, kokią nors durną ir beprasmę pravardę turintis žmogus.
Dabartinis mokytojas, mano akimis, ramiai ateina į klasę vėluodamas minutę ar dvi, sakydamas, kad buvo susirinkime, o nuo jo tiesiog trenkia rūkalų kvapu, parėkia ant klasės, įsijungia TAMO dienyną (...), patranko kompiuterio pelę į stalą, atrodo, kad kompiuteris nuo tokio patrankymo pradės staiga veikti, seniai prarėktu ir prarūkytu balsu paklausia, kas nepadarė namų darbų, niekas nekelia rankos.
Tada mokytojas praeina, patikrina namų darbus, pusė mokinių tiesiog atverčia kitą, užpildytą pratybų puslapį, surašo patiems blogiausiems klasės mokiniams (arba mokiniams, ant kurių mokytojas/a užsisėdus) vienetus už neatliktą namų darbą, pasako atsiversti kurį nors puslapį ir perskaityti temą. Kas neaišku, klauskit. Done (angl. padaryta). Pamoka pravesta. Dar galima ir klausimų ar užduočių numerius pasakyti. Viskas. Mokytojas daugiau nieko nedaro. Be abejo, namie taiso kontrolinius, eina į beprasmius posėdžius (kuriuose reikia dvi valandas kuriai nors mokytojai (...) apie gyvenimą pašnekėt), lanko beprasmius seminarus ir t.t. Tai kaip mokiniai gali būti motyvuoti mokytis?
Mane tikrai nuvilia, kai mokykloje pasitaiko bent vienas ar du mokytojai, kurie turi auklėjamą klasę tik dėl papildomų 30 eurų per mėnesį. Tada ta klasė niekur nevažiuoja, yra prastai kontroliuojama ir visiškai padrika, nesusivienijus, be tikro klasės vadovo. Tai čia ši pastraipa buvo Jums, gerbiami mokytojai, kuriems trūksta 30 eurų, kad nuviltumėt 30 moksleivių.
Puikus dalykas, kiek man teko susidurti, yra jauni, maždaug 24-28 metų, mokytojai. Jie viską aiškina kitaip, kompiuterio pelės nedaužo, nesako beprasmių praeitos kartos nejuokingų anekdotų ir į mokymą žiūri kitaip. Kodėl? Todėl, kad jie, jaunieji mokytojai, yra praktiškai tos pačios kartos atstovai, kurie moka naudotis kompiuteriu ir „Powerpointu“ bei „Youtube“, o ne yra mintinai iškalę vadovėlių puslapius pagal temas.
Jaunas mokytojas stengiasi dėl mokinių, siekia, kad mokiniai būtų tokie kaip jis, kad mokytojas būtų mokiniams pavyzdys. Jaunas mokytojas pateikia viską itin šiuolaikiškai, nepasakoja apie savo kelionę iš mokyklos namo ar kaip jam buvo faina su šunimi išeiti pasivaikščiot. Be abejo, net neabejoju, kad iškart sakysit – jaunas mokytojas neturi patirties! O kokia čia turi būti patirtis? Žinot, kaip su mokiniais elgtis? Išmoks mokytojas laikui bėgant per metus, du. O tokios patirties, perduodamos iš sovietinio mąstymo mokytojų, geriau jauniesiems mokytojams į galvą nedėt. Ačiū, nereikia.
Aišku, tikrai neneigsiu, kad yra tokių jaunų mokytojų, kurie tikrai pasirinko studijuoti netinkamą jiems dalyką – mokytojavimą. Tokie mokytojai ne vienus metus pjaunasi su tėvais ir su mokiniais, ir tokie jauni mokytojai, sakyčiau, irgi priklauso prie „pensinio“ mąstymo žmonių. Bet nesupraskit klaidingai – aš niekad gyvenime nieko prieš neturiu prieš mokytojus, kad ir 70 metų amžiaus (ir net tokie mokytojai tikrai dar nėra „pensinio“ mąstymo), kurie sugeba labai maloniai ir pagarbiai elgtis su mokiniais, moka juos motyvuoti mokytis ir mokiniai puikiai išmoksta tą dalyką. Toks mokytojas tikrai yra pats pačiausias, turintis įkvėpimo bei ryžto mokyti, o ne pasiimti ir taip dar per mažą mokytojo atlyginimą.
Dar vienas dalykas, ką noriu pasiūlyti mokytojams – naudokit ne bausmių sistemą, o pagyrimų, nes parašęs mokiniui vienetą už neatliktus namų darbus jam itin stipriai numušite vidurkį, o mokinys puikiai supras, kad vidurkio, tokio, kokį jis turėjo, daugiau greičiausiai nebeturės. O jei, vietoje kuolo rašymo už namų darbų neatlikimą, Jūs, gerbiami mokytojai, pasakysite mokiniui, kad jei mokinys padarys nepadarytus namų darbus ir dar šiandien užduotus namų darbus ir atneš juos ryt parodyt, parašysit jam 10, nenukris Jums rankos, gerbiami mokytojai?
Lietuvoje buvo idėja prailginti mokslo metus. Normalu?! Mokiniai, atrodo, dar per mažą krūvį gauna. Visu pirmą švietimo ministerijos laukia ilgas ir sunkus uždavinys, kurį reikia daryti kuo skubiau, o ne atidėlioti vis kitai išrinktai švietimo ministerijos atstovų kartai. Reikia kuo skubiau peržvelgti ir iš esmės pakeisti ugdymo planus. Visų dalykų. Labiau pritaikyti kelioms moksleivių grupėms (nes man atrodo, kad Švietimo ministerijos ugdymo planas irgi yra remiamas „homo sovieticus“ principais – kad visi moksleiviai lygūs ir visiems reiks vienų ir tų pačių dalykų gyvenime, visiems seksis mokytis vienodai ir visiems bus įdomu tas pats, negali būti teigiamai ar neigiamai išskirtinių žmonių), padaryti pasirenkamuosius dalykus nuo aštuntos klasės, A ir B mokymosi lygius sunormalizuoti ir padaryti logiškus, o ne tokius, kad pasirinkęs matematikos B lygį, valstybinio geriau net nelaikyk, o jei ir laikysi, tai gausi ne daugiau 4. Žodžiu, laikyk mokyklinį egzaminą.
Paklausit, koks skirtumas? Mokytojas greičiausiai nieko argumentuoto neatsakys, tik nebent prasitars, kad mokyklinis egzaminas – lengvesnis. Sakyčiau, du atskiri valstybiniai egzaminai, skirti ir A, ir atskirai B lygiui būtų geriausias sprendimas. B mokymosi lygį padaryti ne atsilikėlių lygiu, o standartiniu, o A mokymosi lygį padaryti tokį, kad jį rinktumeis, jei norėtum tą dalyką studijuoti, įtraukti į A lygį universitetinės medžiagos. Be to, krūvius mokiniams reiktų stipriai mažinti, nes tas didėjantis savižudybių skaičius Lietuvoje nuo geros nuotaikos neatsiranda...
Be to, labai opi problema, kuri metai iš metų vis labiau gilėja, t.y. valstybiniai brandos egzaminai. Toks įspūdis, kad visą 12 klasę mokaisi tik tam, kad išlaikytum VBE, o ne pasiruoštum universitetui. Aš visiškai suprantu, kad žmogaus gebėjimus patikrinti yra itin sunku, todėl ir padarytas toks būdas – egzaminas. Bet, manau, NEC tikrai galėtų pasistengti per metus parengti geresnius egzaminus, nei yra dabar. Paprastesnius ir praktiškesnius, kad padėtų ateityje, kad išmoktum kažką naujo, o ne kad metus kartotum vienuolikos klasių kursą ir tada mėnesį prieš egzą nemiegotum, nes nespėjai perskaityt visų 100 tūkst. lietuvių kalbos kūrinių (kurių tiek siužetai dabartiniam jaunimui neįdomūs, tiek labai dažnai knygose esanti esmė visiškai neaktuali šiomis dienomis, kaip, pavyzdžiui, visų nemėgstama knyga „Metai“. Nu bet labai gi reikalinga, ar ne?), kurių tau GALBŪT reikės remiantis rašant lietuvių kalbos rašinį (net neabejoju, kad atsiras tokių neišsilavinusių žmonių, kurie sakys, kad jei per sunkus tau VBE, tai eik į profkę. Ar tiesiog mesk mokyklą po 10 klasių. Bet pabėgę nuo problemos jos neišspręsim, ar ne?)
Dar vienas dalykas, kuris man įstrigo galvoje – kas būtų, jei pasakytum Lietuvos mokyklų mokiniams, kad už blogą elgesį mokykloje jiems bus draudžiama eiti į mokyklą savaitę laiko? Būtų neišpasakytas džiaugsmas. Vokietijoje mano tėvų pažįstamų vaikai, nors ir pradeda mokyklą anksčiau, labai laukia tos pradžios. Ir, kad ir kaip nesuprantama bus Lietuvos mokiniams, bet tos Vokietijos mokyklos bausmė – savaitė be mokyklos.
Man, asmeniškai, būtų labai malonu išgirsti ir argumentuotą DELFI skaitytojų nuomonę komentaruose. Bet tik argumentuotą, o ne kaip dažniausiai DELFI žymieji anoniminiai komentatoriai, pasivadinę įmantriais vardais, sugeba išsakyti daugumą savo keiksmažodžių ar pasakyti, kaip straipsnio autorius blogai daro ir ką jam reikia daryti.
Pagarbiai,
Moksleivis
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mokiniai, mokytojai, tėveliai, norite pasidalinti savo nuomone, paprieštarauti? Laukiame Jūsų minčių laukiame čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt.