„Mustangės“ (Mustang, 2015)
Penkios paauglės seserys auga labai konservatyviame Turkijos kaimelyje. Nuo pat mažumės iš jų tikimasi, kad atėjus laikui jos ištekės už vyresniųjų išrinkto vaikino. Filmo pradžioje, paplūdimyje, jos nekaltai kvailioja su vaikinais. Apie tokį „smerktiną“ elgesį, netinkamą būsimoms „tvarkingoms“ žmonoms, sužino jų globėjai, kurie pradeda taikyti griežčiausius apribojimus, taip apsaugodami jų gyvenimus nuo įvairiausių „iškrypimų“. Po truputį paauglių gyvenimai gali būti prilyginami gyvenimui kalėjime, kuriame jos intensyviai ruošiamos neišvengiamoms vestuvėms ir vyro poreikių tenkinimui vedybinio gyvenimo metu.
Filmas nesistengia žiūrovui „įkalti į galvą“ jo skleidžiamos feministinės žinutės ir leidžia istorijai vystytis natūralia eiga. Todėl nors istorija kartais nueina tamsiais ir skaudžiais keliais, juostoje apstu ir malonių bei juokingų momentų, o pats filmas išlieka nuotaikingas. Debiutuojanti turkų režisierė Deniz Gamze Erguven paskiria laiko kiekvienai herojei, išreikšdama tiek jų džiaugsmą, tiek neviltį. Tiesa, tenka pripažinti, kad jų paveikslai vystomi labai minimaliai. Pati režisierė teigė, kad ši juosta nėra „gili“ drama, o labiau realistiška pasaka su nerealistiškais pasakos elementais.
„Mustangės“ yra vienas geriausių šių metų feministinių filmų. Jis nuoširdus ir širdingas, nepamokslaujantis, bet atviras.
„Hitchcockas / Truffaut“ (Hitchcock/Truffaut, 2015)
Man, kaip sinefilui (žmogus, labai mėgstantis kiną – DELFI), visada įdomu išgirsti, ką vienas kino meistras mano apie kitą. Ar žinojote, kad kurdamas savo siaubo šedevrą „Švytėjimas“ (The Shining, 1980), režisierius Stenlis Kubrikas aktoriams rodė Deivido Lynčo debiutinį filmą „Eraserhead“, tam, kad šie suprastų, kokios nuotaikos sieks jo paties filmas. Tuo metu ir pats D. Lynčas įvairių interviu metu ne kartą yra šnekėjęs apie meilę Kubriko kūriniams. Tokios detalės leidžia kitaip pažvelgti į šių legendinių režisierių kūrybą. Būtent to ir siekia režisierius Kentas Jones’as, kurdamas dokumentinę juostą – „Hitchcockas / Truffaut“.
1962 metais François Truffaut susitinka su Alfredu Hitchcocku. Visą savaitę, maždaug 52 valandas trukęs šių režisierių pokalbis išsivysto į 1966 metais išleidžiamą knygą, kuri padaro didžiulę įtaką ištisoms ateities kino kūrėjų kartoms. Knygoje F. Truffaut bando atkreipti dėmesį į unikalų A. Hitchcocko stilių ir pakeisti masės nuomonę, kad pastarasis režisierius kuria tik „pramoginį kiną“.
Režisierius Kentas Jones’as žvilgteli atgal į šį dviejų vyrų susitikimą ir pasinaudoja proga gilintis į A. Hitchcocko kūrybą bei mąstymą, o taip pat pakalbinti šių dienų režisierius, išsiaiškinti, kaip šie buvo paveikti ir įkvėpti legendinio kino meistro. 1962 metais vykęs susitikimas nebuvo filmuotas, tad dokumentinės juostos pagrindas yra fotografijos bei intarpai iš interviu su tokiais režisieriais kaip Deividas Fincheris („Dingusi“), Wesas Andersonas („Didysis Budapeštas“), apie kiną visada su užsidegimu šnekantis Martinas Scorsese („Volstryto vilkas“) ir kitais.
Juosta bus įdomi tiems, kurie yra visai nesusipažinę su A. Hitchcocko kūryba, tačiau režisierių jau pažįstantys žiūrovai liks nusivylę. Visame filme vykstantis režisieriaus liaupsinimas vargina ir nesuteikia jokios naujos informacijos. Daugiausiai laiko yra skiriama dviems, kone garsiausiems, šimtus kartų išnagrinėtiems jo filmams „Svaigulys“ (Vertigo, 1958) ir „Psichopatas“ (Psycho, 1960). Apie kitus mažiau žinomus jo darbus nekalbama. Šešėlyje lieka ir pats F. Truffaut, apie kurį užsimenama vos kelis kartus. Juosta kenčia nuo turinio bei originalumo stokos, tačiau žiūrovo dėmesį sugeba išlaikyti ištraukomis iš nagrinėjamų filmų. Galutinis rezultatas, deja, labai vidutiniškas.
„Klubas“ (El Club, 2015)
„Klubas“ – tai jau trečiasis Čilės kino meistro Pablo Larraíno pasirodymas „Kino Pavasaryje“. Pirmas į Lietuvą atkeliavo filmas „Post Mortem“ (2010), jau trečioji režisieriaus juosta, o po poros metų pasirodė „Ne“ – juosta, leidusi susipažinti žiūrovams su 1988-tųjų metų Čilėje vykusiais įvykiais ir politinės reklamos kampanijos užkulisiais.
Paskutinis Pablo Larraíno darbas, 2015 m. Berlyno kino festivalyje apdovanotas „Sidabriniu lokiu“, mus nukelia į šių dienų Čilę. Mažame miestelyje, netoli jūros, stovi senas namas. Šiame name gyvena keturi vyrai ir moteris. Dienas jie leidžia vartodami alkoholį, treniruodami savo kurtų veislės šunį ir kurdami planus, kaip užsidirbti daugiau pinigų. Netrukus žiūrovui paaiškėja, kad visi keturi vyrai yra kunigai, o namas, kuriame jie gyvena, tai vieta, į kurią siunčiami kaip nors nusikaltę bažnyčios tarnautojai, nebegalintys atlikti savo pareigų.
Veikėjų gyvenimas pasikeičia į namą atsikrausčius iš pradžių vienam, o vėliau ir dar vienam naujam gyventojui. Pirmąjį naujoką atseka keistas girtuoklis: stovėdamas gatvėje jis garsiai išrėkia šlykščius pastarojo kunigo nusikaltimus ir taip praneša seniesiems namo gyventojams apie atvykusią bėdą. Antrasis atvykėlis, taip pat kunigas, čia pasirodo ne dėl nusikaltimo, o tam, kad ištirtų šiuos namus – ar jie veikia pagal paskirtį ir ar čia atvykstantis kunigai neišnaudoja šios vietos tiesiog kaip sanatorijos.
Tyrėjas kalbina kiekvieną kunigą atskirai ir šie dialogai atskleidžia jų mąstymą bei atvykimo į šį namą priežastis. Tai atkreipia žiūrovo dėmesį į daugybę temų ir taip pat veikia kaip satyriška bažnyčios kritika. Svečias smarkiai kišasi į namo gyventojų įprastą gyvenimo ritmą ir tai natūraliai sukelia konfliktą, kuris iš lėto keičia viso filmo atmosferą. Jei iš pradžių ši juosta darė tokį poveikį kaip drama, tai eskaluojantys veikėjų sprendimai sukelia baimę įvarančią įtampą, o filmo siužetą jau galima pavadinti trileriu.
„Klubas“ yra unikalus ir labai vertingas žvilgsnis į „puolusių“ kunigų gyvenimą. Tai stipri, diskusijas bei nemalonius jausmus sukelianti juosta.